Šalyje veikia daugybė gyvūnų globos ir rūpybos organizacijų, kurios noriai minta valdiškais ir gyventojų aukojamais pinigais, bet labai nenoriai imasi veiksmų į bėdą patekusiems gyvūnams padėti.
Vilniaus rajono Sidabrių kaimo gyventojai sunerimo išvydę vaikštantį pievoje vienišą gandrą. Paukštis, matyt, nesuspėjo pasiruošti kelionei į šiltuosius kraštus, ir kiti gandrai jį paliko.
Patys radot, patys rūpinkitės
„Išsigandę, kad vėstant orams paukštis gali žūti, kreipėmės į viešąją įstaigą „SOS gyvūnai" tikėdamiesi, kad darbuotojai iškart sureaguos, nereikės jų protinti, ką tokiu atveju daryti", – kalbėjo kaimo gyventojai.
Per gerai jie galvojo. Mat vietoj pagalbos sulaukė paaiškinimo, neva ši organizacija tokiomis problemomis neužsiima. Tai esą UAB „Nuaras" reikalas. Telefonu atsiliepusi „Nuaro" atstovė informavo, kad bendrovės rūpestis – “tik kanopiniai", tad dėl sparnuočio gelbėjimo patarė kreiptis į Gyvūnų globėjų asociaciją, tiesiai į paukščių kuratorę. O ši gandrui padėti užsimojusius kaimiečius dar labiau nustebino pareikšdama, kad iš Lietuvos neišskridusių, čia užsilikusių gandrų yra labai daug, taigi gyventojai tegu patys jais ir rūpinasi – maitina, jaukinasi.
„Šitiek pinigų iš valstybės biudžeto gyvūnų globėjų organizacijoms skiriama, šitiek kontorų pristeigta, o pagalbos nesulauksi", – stebėjosi į redakciją skambinę kaimo gyventojai.
Vienas nuo kito
„Vakaro žinių" žurnalistė irgi bandė apeiti šiuo rateliu. Ir išgirdo beveik tą patį. Viešosios įstaigos „SOS gyvūnai" vadovė Ilona Reklaitytė–Miezenceva pareiškė, kad jiems įdomūs “tik šuniukai ir kačiukai", o gandru pasirūpinti – UAB “Nuaras" reikalas. Mat ši bendrovė esą laimėjusi laukinės faunos gelbėjimo konkursą, gauna už tai iš valstybės pinigų.
„Mes išsilaikome tik iš gyventojų lėšų ir organizacijų paramos, – patikslino ji. – Bet jei niekas tuo gandru nepasirūpins, tada imsimės priemonių."
Paukščių kuratorė Lolita Greblikienė (Gyvūnų globėjų asociacijos atstovė) patvirtino tai, ką jau sakiusi: gandrų Lietuvoje užsilikę daug, ir ne tik Sidabrių kaime. „Vienintelis būdas jiems padėti – kad patys gyventojai juos maitintų, prisijaukintų, – pamokė ji. – Paukščiai taps drąsesni, nebijos žmonių. Tada ir sugauti pavyks. O dabar nei tinklais juos pačiupsi, nei migdomieji padės. Nebent kai nusilps. Tiek galiu patarti."
O ką pasakys „Nuaro" vadovė Jurgita Gustaitienė?
„Vilniaus apskrityje mūsų bendrovė tokių paslaugų neteikia, – pareiškė ji. – O konkursą Kaune ir Alytuje esame laimėję tik šunims ir katėms gaudyti – ne laukinei faunai gelbėti."
Gandrui, anot jos, šiuo metu gamtoje dar negali kilti problemų, nes yra ir varlių, ir driežų, ir kiškiai laksto. „Iki minus dešimties laipsnių gandras gali lauke laikytis, – kalbėjo ji. – Jei žmonės baiminasi, kad jam kas nenutiktų, tegu globoja, maitina. Prijaukintas gandras – lyg višta. Sandėliuke gali peržiemoti, o pavasarį – vėl į laisvę. Jei nėra sąlygų gandrą namie laikyti, tegu sugauna jį ir atveža mums į Kauną, priimsime."
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
