Tačiau Rusnės gyventojai rado išeitį – išnuomojo savo „šumacherius“ bendrovėms ir taip išsaugojo niekur kitur Lietuvoje nematytą technikos paveldą.
Paklausūs pavasarį
Bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininko Raimondos Plikšnio teigimu, per daugelį metų rusniškiai susikonstravo specialų ledo transportą – vadinamuosius „šumacherius“. Šie didžiulius ratus turintys keturračiai tempia specialias roges, į kurias susėdę žvejai saugiai kelis kilometrus (nuo 4 iki 11 kilometrų nuo kranto, atsižvelgiant į gaudomų žuvų rūšį) vežami marių ledu iki žvejybos vietų.
„Šumacherių“ savininkai gerai žino saugius takus žuvingų vietų link, jie registruoja savo keliones pasienio apsaugos tarnyboje, todėl stebimi. Taip užtikrinama pasienio ruože būtina tvarka ir žmonių saugumas. Tačiau vienas ministro brūkštelėtas įsakymas vos nesugriovė daug metų puoselėtų žiemos turizmo paslaugų.
„Niekaip nesuprantu biurokratų logikos: fiziniam asmeniui priklausantis transportas negali važiuoti ledu, o toks pats transportas, tik priklausantis juridiniam asmeniui, – gali. Gelbėdami savo techniką ir verslą, rusniškiai tiesiog išnuomojo savo „šumacherius“ verslinės žvejybos bendrovėms, tad šie tapo jų specialiuoju transportu ir gali važinėti ledu“, – aiškino R.Plikšnys.
Anot pašnekovo, tokių „šumacherių“ Rusnėje – 8, dar vienas kitas yra Kintuose ir Ventėje. Taigi žiemą ant Kuršių marių ledo galima sutikti tuziną tokių neįprastų savadarbių keturračių. Neskęstantys vandenyje „šumacheriai“ itin paklausūs pavasarį, kai ledas tampa plonas, ima aižėti ir gali netikėtai įlūžti. „Žiemą, kai ledas storas, žvejai renkasi gerokai greitesnius sniego motociklus ar sniego roges, mat „šumacheriai“ yra gana lėti, važiuoja vos 20–30 km/val. greičiu“, – teigė pašnekovas.
Gelbsti nelaimėse
Poledinės žūklės mėgėjų pavėžėjimo paslaugos ant marių ledo „šumacheriais“ nėra brangios: dažniausiai kilometras kelio kainuoja 1 eurą, arba imamas 5 eurų mokestis asmeniui už vieną reisą.
„Šumacheriai“ ne tik vežioja žvejus. Šie savadarbiai keturračiai yra nepamainomi pagalbininkai atsivėrus properšoms ar nutikus kokiai kitai bėdai ant Kuršių marių ledo. Mat šie dažniausiai iš automobilių kapinynuose rastų dalių sukonstruoti aparatai neskęsta ir pasižymi neįtikėtinu pravažumu.
„Šumacheris“, apautas maždaug pusantro metro aukščio ratais, pagamintais iš traktorinių ratų kamerų, apipintų transporterio juostos atraižomis ir suveržtų 12 mm dydžio varžtais, per nedidelę ledų sangrūdą ar atsivėrusią ledo properšą peršoka net nespėjus mirktelėti.
Svarbiausia – ratai
Jų gebėjimas plaukti paprastai išbandomas vasarą. Vienas rusniškis pasakojo, kad į „šumacherio“ kabiną ir krovinių skyrių susėdo aštuoniese ir pasuko prie vandens. Nutolus nuo kranto tiek, kad ratai nebesiekė dugno, ši transporto priemonė su visu 8 vyrų ekipažu vis tiek pamažu yrėsi ten, kur buvo vairuojama.
Ratai yra bene svarbiausia „šumacherio“ detalė. Suvirinus plonasienius vamzdelius, paprastas skardinis ratlankis išplatinamas bent trigubai. Kad visas traktoriaus kameros plotas turėtų atramą ir būtų kur fiksuoti išorinį „padangos“ sluoksnį, ji apipinama transporterio diržo juostomis. Vieną tokį ratą, kainuojantį apie 450 eurų, trys vyrai gamina mažiausiai dvi dienas. Visas keturių ratų komplektas kainuoja antra tiek, kiek atsieina pačiam susikonstruoti „šumacherį“.
Nėra dviejų vienodų
Įdomiausia, kad kiekvieno „šumacherio“ konstrukcija yra skirtinga – nėra dviejų vienodų. Kiekvienas žvejys savo transportą gamina taip, kaip išmano. Vadovaujasi ta patirtimi, kurią pats sukaupė per dešimtmečius bandydamas pačiomis įvairiausiomis sąlygomis pasiekti žuvingas vietas, nusigabenti iki jų tinklus ir sugrįžti į su laimikiu.
Iš pradžių bandyta konstruoti aparatus iš motociklų detalių. Vėliau pradėta eksperimentuoti su rusiškų „Niva“ ir japoniškų „Suzuki“ agregatais. Galiausiai imta naudoti suvirintų vamzdžių karkasą su jame įmontuotu varikliu ir pavaros mechanizmu. Visi „šumacheriai“ turi tik vieną bendrą bruožą – estetikai čia neskiriama nė menkiausio dėmesio, todėl jie baisūs kaip frankenšteinai.
Tačiau tai niekam nerūpi, mat svarbu tik tai, kad šios mašinos galėtų saugiai važiuoti pačiomis sunkiausiomis ir kasdieniame gyenime labiausiai neįprastomis sąlygomis, taip pat plauktų.
Žvejams mėgėjams, iš didmiesčių atvykstantiems pravėdinti galvų ant marių ledo, pirmas važiavimas „šumacheriu“, šokinėjimas per ledo lytis ir properšas tikriausiai atrodo baisokai. Tačiau, susodinę žvejus į roges, „šumacherių“ vairuotojai pirmiausia instruktuoja, kaip elgtis vienu ar kitu atveju.
Svarbiausias dalykas įvažiavus į properšą – tvirtai laikytis rogėse suvirintų ranktūrių. Kadangi prie pačių rogių primontuotos keturios sandarios statinės (kiekviena po 200 litrų talpos), rogės plūduriuoja vandenyje, lyg būtų pagamintos iš kamščio. Galima įveikti visus marių barjerus nesušlampant kojų.
Norint saugiai pervežti žmones, pargabenti į krantą tinklus ir juose rastą laimikį, šioms konstrukcijoms nėra alternatyvų. Bent jau tokių, kurių galėtų įsigyti paprasti žvejai. Tai, ką pasigamina jie patys, neskaičiuojant darbo valandų, atsieina kokius 2–2,7 tūkst. eurų.
Įteisinti brangu
Kalbos apie ketinimus uždrausti arba reikalavimus įteisinti „šumacherius“ sklando jau keletą metų. Tačiau pamario vyrai stoja piestu prieš tokius planus. Aplinkosaugininkų norus priverstinai išlaipinti iš savadarbių mašinų žvejus rusniškiai vadina nerimtais, kaip ir jų argumentus, esą tokios transporto priemonės daro poveikį gamtai.
„Apie kokį poveikį gamtai galima kalbėti, kai „šumacherių“ visame pamaryje yra vos keliolika? Be to, per pastarąjį dešimtmetį profesionalūs žvejai šiomis savadarbėmis mašinomis daugybę kartų gelbėjo ant ledo lyčių likusius meškerėmis apsikarsčiusius miestiečius, jokia kita technika, išskyrus amfibijas, to nebūtų buvę įmanoma padaryti“, – aiškino R.Plikšnys.
Raginimai „šumacherius“ registruoti, pereiti techninę apžiūrą ir tik tada važinėti reikštų, kad kiekvienai savadarbei mašinai reikėtų parengti projektą, įrodyti konstrukcijų ir perdirbtų agregatų saugumą, parengti oficialius dokumentus, kuriais vadovaujantis būtų galima atlikti patikrą. Tokiu atveju žvejų technikos kaina šoktelėtų mažiausiai iki 12 tūkst. eurų. Paprastiems žvejams tai būtų smūgis žemiau juostos. Juk tai vienintelė technika, kuria jie gali dirbti ant marių ledo mažiausiai mėnesį, o kartais gerokai ilgiau.
„Tačiau aplinkosaugininkams reikia padėkoti, kad jie supratingai atlieka savo pareigą – mato, kad visą šį pusmetį Rusnės gyventojai yra iškankinti potvynio, todėl nebaudžia „šumacherių“ vairuotojų, visi mes čia turime rimtesnių rūpesčių“, – tikino R.Plinkšnys.
