Praėjusią savaitę Finansų ministrui Seime pristatant 2014 metų valstybės biudžeto projektą, retas kuris klausytojas būtų galėjęs pasigirti gyvenąs ne sostinėje, ne Vilniuje. Todėl ir klausimų nekilo – dvidešimt su viršum metų galiojanti tvarka ir toliau, atrodo, sėkmingai gyvuos.
Iš kur tie klausimai, jeigu neproporcingas Vilniaus „klestėjimas“ visiems sprendimų priėmėjams patogus? Atsivertę valstybės biudžeto projektą vargu ar sugebėtumėte rasti paprastą skaičių – kokia dalis lėšų, skiriamų nacionaliniams valstybės klausimams, nusėda Vilniuje įsikūrusioms įstaigoms? Klausimas nesudėtingas, tačiau garbingo atsakymo nerastumėte.
Tikslus atsakymas parodytų, kodėl Lietuva, anksčiau pagrįstai gyrusi savo regionų politiką, dabar vis dažniau šį klausimą praleidžia. Skaičiai taip pat vaizdžiai parodytų ir tikrąjį emigracijos mastą. Tik netiesiogiai iš Statistikos departamento duomenų galite atsekti pamatinius Lietuvos regionų gyventojų amžiaus struktūros pokyčius – visų pastebėtą emigraciją į užsienį dar labiau lenkia emigracija iš regionų į sostinę. Man, kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos nariui, tai kelia nerimą.
Kodėl? Paskaičiuokime.
Per 2012 metus Lietuvoje įregistruotos 8634 smulkios ir vidutinės įmonės. Iš jų Vilniaus apskrityje – daugiau nei pusė (54,2 proc.). Kauno apskrityje – beveik keturis kartus mažiau (15,7 proc.).
Per 2012 metus Lietuvoje iš viso baigta statyti 5221 butas. Iš jų Vilniaus apskrityje – beveik pusė (48,1 proc.). Antrą vietą užimančioje Klaipėdos apskrityje – triskart mažiau (16,5 proc.).
Tačiau gal tai tik atsitiktinumas ir mes čia tik žaidžiame skaičiais? Palyginkime apskritis pagal vidutinį gyventojų amžių. Norite siurprizo? Deja... vėl pirmauja Vilniaus apskritis su vidutiniu 39,7 metų amžiaus gyventoju. Paskutinėje vietoje – Utenos regionas su 43,9 metų vidurkiu.
Nesiimsiu amžino klausimo, kas pirmiau – višta ar kiaušinis, tačiau kalbėdami ir planuodami valstybės biudžetą privalome grįžti prie įsisenėjusių regionų plėtros bėdų. Tik nacionaliniu lygiu ir sistemiškai spręsdami galime tikėtis laukiamų pokyčių.
O gal galime sau leisti ir toliau šias bėdas praleisti pro ausis?
Galime, bet tada jau artimiausią dešimtmetį susidursime su iki šiol neįsivaizduotais dalykais – visais rajonais be verslų, gyventojų, tuščiais darželiais ir mokyklomis. Mažesniu mastu šiandien tą matome atskirų kaimų pavyzdžiais, kur likę vienas kitas stipresnis ūkininkas, nepaeinantys senoliai ir taurelės mėgėjų choras.
Kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos narys negaliu susitaikyti su tokia situacija ir, blogiausia, vis stiprėjančia emigracija iš regionų. Aišku pakanka savivaldybėje ir klaidų, ir vadovų piktnaudžiavimo užimama padėtimi, įtaka.
Neturint pinigų naujų tiltų statybai sprogdinami seni, nors jais puikiausiai galėtų naudotis pėstieji, dviratininkai, o dalinai apribojus eismo intensyvumą ir lengvieji automobiliai. Dar nemažai savivaldybės kontroliuojamuose įmonėse įdarbintų žmonių, pradedant tarybos nariais, jų draugais ir giminaičiais, kurie dabar jau nepasirodo kaip anksčiau bent atlyginimų mokėjimo dieną, nes atlyginimas “pervedamas ant kortelės“.
Vis dar nemažai savivaldybės įmonių, teikiančių paslaugas kauniečiams, administracijos darbuotojų važinėja prabangiais „valdiškais“ automobiliais, nors paslaugos miestiečiams brangsta.
Neretai konkursus laimi ne ekonomiškai geriausi, bet „saviausi“ pasiūlymai, o ir miesto galva kartais užsimiršęs blynelių valgymą pas arkivyskupą įtraukia į savo darbo laiką.
Aišku, su kolegomis taryboje galime nemažai nuveikti kovojant su minėtomis ydomis ir išlaisvinti dalį finansinių resursų racionaliau naudojant esamus, pasitelkiant Europos Sąjungos pagalbą, tačiau be Seimo ir Vyriausybės sprendimų, gal net kardinalių perversmų regionų plėtros politikoje ženklių pokyčių nesulauksime.
Dr. doc. Gintautas Labanauskas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys
