Panika dėl cukraus primena sovietinio deficito laikus ir sklaido saldesnio gyvenimo iliuziją.
Sumaišties aukomis, be abejonės, tapo pirmiausia tie, kurie neišsiverčia be šio kenksmingo sveikatai saldiklio: geria kavą ir likerį kavinėse bei restoranuose, paslapčia ir atvirai lepinasi pyragaičiais su kremu ar saldžiaisiais tortais.
Neabejotina ir tai, kad kažkas yra prisidėjęs keliant paniką vien jau tuo, kad, tarkime, gerokai anksčiau valdė svarbią informaciją – žinojo ir matė, kaip sparčiai lentynose senka cukraus atsargos ir vis garsiau eilėse prie kasų burbama „cukrus“ ar „sachar“. Žinojo, bet nieko vartotojų labui nedarė.
Anksčiau kažkodėl nebuvo imtasi būtinų veiksmų viešajam interesui tenkinti – tiekėjai nereagavo į padidėjusią cukraus paklausą, Be to, įsismarkavusius vartotojus būtų sutramdžiusios ir į išaugusį poreikį reaguojančios kainos, tačiau su saldžiu gyvenimu ne viskas taip paprasta.
Cukrus – strategiškai svarbi prekė, kuriai dar neseniai Lietuvoje taikytas akcizo mokestis, be to, šiuo metu valstybė reguliuoja „baltosios mirties“ gamybą ir kvotas, o kartu yra atsakinga, kad jos pakaktų visiems norintiesiems.
Atrodytų logiška, kad laiku atlikti sprendimai būtų sumažinę įtampą ar visiškai išsklaidę abejones dėl spekuliacijų cukrumi ir jo kaina. Gal ir būta gerų norų, bet viskas baigėsi kaip visuomet – ūkio ministrą Dainių Kreivį ir vėl mini žiniasklaida.
Lygiai taip pat logiškai skamba įspėjimai apie augančią cukraus kainą ir paklausą pasaulyje, tačiau to nepaisoma Lietuvoje ir bandoma išsisukinėti teigiant, esą cukraus yra pakankamai, tačiau trūksta.
Kam naudingas ažiotažas dėl vieno svarbiausių kasdienio vartojimo produktų? Ką apie pirkėjus mano tie, kuriems rūpi vien pelnas? Kodėl į piliečius spjauna tie, kurie privalo rūpintis jų gerove?
Kai tėvas iš gastronomo vis parnešdavo papildomą pakelį cukraus, daugiau kruopų, o duonos riekutes džiovindavo ant radiatoriaus ir kraudavo į maišelį, buvo gūdus sovietmetis. Pokario nepritekliaus ir Sibiro tremties užgrūdinta nuojauta kuždėjo – bus karas, reikia kaupti atsargas.
Karo išvengėme, tačiau atsargos pravertė – ypač per ekonominę blokadą, nors tik atkūrus nepriklausomybę atrodė, kad laisvoji rinka ir konkurencija visiems laikams panaikins deficitą: galėsime ligi soties mėgautis ledais ir dešra, užsigerti „Coca-Cola“ ir laisvai išvažiuoti į Lenkiją...
Dabar pasižiūrėję į parduotuvių lentynas matome, kad dingsta ne tik cukrus, bet ir kruopos, akylesni stebėtojai atkreipia dėmesį ir į kitas specifines prekes. Atrodo, bandoma įpiršti mintį, kad kažkokia nematoma ranka akimirksniu gali atimti saldumynus iš vaikų, be kruopų palikti pensininkus ir vištas, o iš tiesų – kirsti per būtiniausius žmogaus poreikius.
Kas tai būtų – monopolininkų sąmokslas su oligarchais ar korumpuotų politikų padlaižiavimas šeimininkams – destabilizuoti visuomenę pirmiausia naudinga valstybingumo ir nepriklausomybės priešams. Nebus saugių investicijų šalyje, kurioje valdžia neturi potencijos ginti savo piliečių.
Giedrius Krušnauskas
