Šiuo metu Lukiškių kalėjime 83 nuteistieji kali iki gyvos galvos. Kiekvieno jų išlaikymas mums kainuoja 65 litus ir 45 centus per dieną, taigi iš viso 2 milijonus per metus.
Siauras lyg karstas maždaug 8 kvadratinių metrų kambarėlis. Gale – mažas langelis su tankiomis grotomis. Žvilgsnis atsimuša į pilką priešais esančio pastato panašiais langais sieną. Virš jo matosi apniukusio pavasarinio dangaus lopinėlis. Nematyti nei menkiausio augalėlio (kituose dviejuose aukštuose vaizdas šiek tiek geresnis). Prie vienos sienos – dviaukščiai gultai, kriauklė, už nedidukės pertvaros – tupykla. Prie kitos – prigludęs stalelis su kėde, pora lentynų su keliais pakeliais maisto produktų. Vertingiausias daiktas – nedidelis televizorius, labdaringų organizacijų dovana.
Tai tipinė nuteistojo iki gyvos galvos gyvenamoji patalpa Lukiškių kalėjime. Retsykiais ją galima pakeisti į tokią pačią kitame aukšte ar, geriausiu atveju, pasidalinti ja su likimo draugu. Tačiau gyvenimas dviese paprastai trunka neilgai – tokioje ankštoje erdvėje sunku išsitekti. Vyrišką draugystę dažniausiai ardo tarpusavio kivirčai dėl ne vietoje padėtų daiktų, ne laiku pasakyto žodžio ir kitos smulkmenos.
Dienotvarkė – griežta
Signalas keltis nuskamba šeštą valandą ryto. Trumpas rytinis ritualas. Klankteli mažas langelis kameros duryse, pro jį paduodamas maisto davinys.
Po pusryčių tarsi ligoninėje – vizitacija. „Jos metu kruopščiai patikrinama kamera, ar nuteistasis neturi ko nors draudžiamo, – sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Dmitrijus Voskresenskis. – Po to išklausome pageidavimus ir nusiskundimus.“
O jų išgirsta kiekvieną rytą. Vienas nepatenkintas, kad tenka valgyti tai, ko nemėgsta, kitas skundžiasi sveikatos problemomis, trečiam šiaip ko nors trūksta.
Po šio kasdienio pabendravimo kai kurie nuteistieji keliauja į medienos apdirbimo cechą. Kadangi nuteistiesiems iki gyvos galvos draudžiama dirbti su aštriais įrankiais, jiems patikėta gaminti inkilus bei lesyklėles – pastarieji klijuojami. „Tačiau Lietuvoje šios produkcijos nerasite, – sako D. Voskresenskis. – Visa iškeliauja pas olandus bei vokiečius. Apskritai darbo terapija – vienas geriausių dalykų nuteistam iki gyvos galvos žmogui, bet neturime galimybės juo aprūpinti visų norinčių. Kiti tuo metu gali dalyvauti įvairiose reabilitacijos programose, žiūrėti kino filmus, susitikti su įvairių religinių konfesijų atstovais.“
Tryliktą valandą visiems tenka grįžti į savo kameras – atvežami ir padalijami pietūs. Pavalgius norintiems vėl siūlomi įvairūs užsiėmimai, pasivaikščiojimas gryname ore – mažame uždarame kiemelyje.
Kartą per savaitę – „kelionė“ į dušą. „Manote, kad visi su džiaugsmu eina praustis? – nusijuokia viršininkas. – Yra tokių, kurie į dušą neitų, jei jų neragintumėme.“
Nieko nenori
Daugelis nuteistųjų laisvėje gyveno, kaip dabar sakoma, asocialų gyvenimą: be saiko girtuokliavo, vartojo narkotikus, sukiojosi po landynes. Tokiems ir už grotų nieko nereikia.
„Keli yra baigę aukštąsias mokyklas, o štai čigonas A. Aleksandravičius – beraštis, – pasakoja D. Voskresenskis. – Na, galvoju, reikia jį kaip nors prikalbinti pramokti nors savo pavardę parašyti, paskaityti. Sakau: „Mokykis – kai pramoksi, parašyk pradžiai man kokį nors prašymą“. Po gero mėnesio jis man tą prašymą atneša. Paprašau perskaityti, ką parašė. Neperskaito. Pasirodo, kitas už jį parašė. Dar po mėnesio atneša vėl. Žiūriu, raidės kreivos, ne viskas aiškiai parašyta. Apsidžiaugiau, kad ledai pajudėjo. Liepiu perskaityti, o jis ir vėl – nemoka. Pasirodo, jis tą senąjį prašymą perpiešė ir man atnešė... Taip iki šiol ir neišmoko nei skaityti, nei rašyti. „Kam man to reikia?“ – sako. Niekaip jo negalima išjudinti – jam gerai taip, kaip yra, kad tik piršto pajudinti nereikėtų. Jis ir nesipraustų, jeigu jam nelieptum.“
Pareigūnas teigia, jog tik atsidūrę už grotų nuteistieji iki gyvos galvos suvokia, jog tai – bausmė visam gyvenimui. Daugelis pradeda suvokti, ką padarė, ima analizuoti savo gyvenimą, juos dažnai apima depresija, todėl bet koks susitikimas su religinių konfesijų atstovais, su artimaisiais, kurie dar juos lanko, visada laukiamas. „Bėda ta, kad nuteistųjų iki gyvos galvos artimieji laikui bėgant vis rečiau juos beprisimena, – sako D. Voskresenskis. – Gerai, kad kai kurie jų randa sau užsiėmimą, kimba į mokslus. Štai 5 nuteistieji iki gyvos galvos studijuoja Pedagoginiame universitete. Dviem labai nedaug teliko, tačiau kol kas mokslus stabdo pinigų stygius.“
Gali būti perkelti į pataisos namus
Prieš keletą metų, pastačius prie Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos atskirą pastatą, buvo pakoreguotas ir Bausmių vykdymo kodeksas. Gerai besielgiantys 10 metų ar ilgiau praleidę Lukiškių kalėjime nuteistieji iki gyvos galvos įgijo teisę būti perkeliami tęsti bausmės į laisvesnio režimo pataisos namus.
Šiuo metu Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atskirame sektoriuje nuo kitų, terminuotą bausmę atliekančių asmenų, kali 19 nuteistųjų iki gyvos galvos. Dalis jų patenkinti ištrūkę iš už niūrių Lukiškių kalėjimo sienų. Kaliniai tvirtina, jog Pravieniškėse žymiai daugiau erdvės. „Jūs neįsivaizduojate, kaip Lukiškėse baisu. O mes čia bent kiemelį turime, jame medžiai auga, – džiaugėsi bausmę iki gyvos galvos atliekantis Arvydas Barkauskas. – Jame galime būti kad ir visą dieną, o ne tik nustatytomis valandomis. Be to, gyvename vienoje patalpoje 7, tai ir pabendrauti yra su kuo. Galima laikyti ir gyvūnų – turime ir žuvyčių, ir katiną.“
Beje, čia dienas leidžia ir pats vyriausias nuteistasis iki gyvos galvos – Antanas Černevičius. Jam jau 74 metai. Buvęs kaunietis 1993 metais nuteistas išimtine bausme sušaudyti, o ši pakeista į bausmę iki gyvos galvos.
Norėjo grįžti į Lukiškes
Tačiau tokiu bendravimu ir erdve patenkinti ne visi. Aidas Kazlauskas (g. 1968 m.) dar 1995 metų pradžioje buvo nuteistas išimtine mirties bausme, po pusmečio ji pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.
Pagal galiojusią tvarką 2004 metais (suėjus 10 metų nuo įkalinimo pradžios) A. Kazlauskas buvo perkeltas į Pravieniškes. Tačiau čia nepritapo. Jis, pasikvietęs draugėn savo likimo draugą Gražvydą Jurkšaitį (g. 1975 m.), sukurpė planą, jog reikia nužudyti kitą kalinį, kad galėtų grįžti į Lukiškių kalėjimą. Apsiginklavę peiliu, samčiu ir metaliniu strypu, abu pasislėpė tualete ir sulaukė pasirinktos aukos – Aido Vaidelio... Sužalotam A. Vaideliui nuo savo budelių pavyko pabėgti, jo gyvybę išgelbėjo medikai.
A. Kazlauskas ir G. Jurkšaitis vėl stojo prieš teismą. Nors bausmės ilgumui tai įtakos neturėjo, tačiau A. Kazlauskas negalėjo atsidžiaugti, kad pagaliau bus sugrąžintas į Lukiškes. Teisme, tardamas paskutinį žodį, jis vylėsi, kad teismas jį nuteis be teisės į laisvę, užrakins kameroje ir raktą nuo jos išmes.
Naujos pataisos
Šių metų sausio mėnesį Seimas pritarė naujiems Bausmių vykdymo kodekso pakeitimams. Dabar kaliniui, siekiančiam grįžti į Lukiškių kalėjimą, nebereikės griebtis kraštutinių priemonių – žudyti ar sužaloti kitą žmogų. Nuteistasis, keliantis grėsmę pataisos namų personalui ir kitiems nuteistiesiems, galės būti grąžintas į kalėjimą. Nebus siunčiami į Pravieniškes ir tie, kurie to nenorės.
Nuo kovo 1-osios įsigaliojo ir daugiau naujovių. Apskaičiuota, jog visuose mūsų šalies pataisos namuose nuteistieji naudoja maždaug 8000 buitinių elektros prietaisų. Jau nustatyti įkainiai, pagal kuriuos bus apmokestinta dauguma jų. Už dalį – iki 15 vatų galingumo (barzdaskutes, plaukų džiovintuvus, radijo imtuvus) – simbolinio kelių litų mokesčio mokėti nereikės.
Pakoreguotos ir bausmės prasižengusiems nuteistiesiems. Dabar vietoj arešto ar griežto papeikimo bus draudžiama iki 15 dienų apsipirkti specialiose parduotuvėse.
Vyriausias – buvęs gaujos vadeiva
Vyriausias Lukiškių kalinys – Vladimiras Rafejenkovas (73 m.) – iki gyvos galvos buvo nuteistas 2001 metais. Tai vienas iš Valerijaus Januškevičiaus gaujos vadeivų.
V. Januškevičius bei V. Rafejenkovas gaują subūrė dar 1991 metais ir su savo banditais iki 1998 metų siautėjo Vilniuje ir jo apylinkėse. Pareigūnams pavyko surinkti įkalčius ir įrodyti, jog šios gaujos nariai, iš anksto gerai suplanavę, nužudė ir apiplėšė 13 žmonių, 5 aukas pasikėsino nužudyti, grobė žmones ir reikalavo už juos išpirkos.
Daugelis šios gaujos narių – Genadijus Čepanidzė, Michailas Livšicas, Genadijus Bazurinas, Valerijus Kovalčiukas ir kiti – atsipirko švelnesnėmis bausmėmis, nuo 8 iki 14 metų nelaisvės.
Iki gyvos galvos įkalintiems vadeivoms naujos grupuotės Lukiškių kalėjime suburti tikrai nepavyks. Geriausiu atveju, po 10 metų, jei neturės nuobaudų, galės prašytis perkeliami į laisvesnio režimo pataisos namus, esančius Pravieniškėse, toliau tęsti bausmę. Na, o jei V. Rafejenkovas sulauks savo 90-mečio, galės rašyti malonės prašymą išleisti į laisvę...
Iki šiol ieško teisybės
Apie 10 nuteistųjų iki gyvos galvos dar neturi nė 30 metų, o patiems jauniausiems – po 22 metus. Vienas iš tokių, 22 metų Dovydas Kriaučiūnas, tuo metu būdamas vos 18 metų, Šiaulius ir visą Lietuvą pašiurpino 2003 metų birželį.
Atėjęs į svečius pas savo pažįstamą Aušrą S., D. Kriaučiūnas rado pas ją beviešinčią Indrę S. Teisme buvo įrodyta, jog D. Kriaučiūnas, užpykęs ant merginų dėl neva jų pasakytų nepagarbių žodžių apie jo draugę, griebė metalinį strypą ir smogė Aušrai S. į galvą. Indrei S., bandžiusiai pabėgti, taip pat trenkė keletą kartų metaliniu strypu per galvą, tada perpjovė riešus, kad, jeigu dar gyva, mirtinai nukraujuotų. Po to pribaigė Aušrą S.
Išeidamas pasigrobė ir įvairių vertingų daiktų, dalį jų vėliau padovanojo savo draugei. Policijai žmogžudį pavyko susekti greitai, nes jis ėmė skambinti pasigrobtu iš vienos nužudytosios mobiliuoju telefonu.
D. Kriaučiūno motina, net ir Aukščiausiajam Teismui tarus galutinį žodį, negali susitaikyti su mintimi, kad jos sūnus žudikas. Ji iki šiol varsto įvairių institucijų duris. Motina tvirtina, jog byla prieš jos sūnų esanti sufabrikuota, o merginas esą nužudę kažkokie trys „lukšinių“ gaujos nariai.
Motina iki šiol lanko sūnų ir moraliai palaiko jį.
Apsigimęs nusikaltėlis?
Dar tik 22 metai ir kauniečiui Vytautui Apolianskui, kuris iki 2004-ųjų vasario pabaigos šiurpino Kauno Vilijampolės rajono gyventojus.
Tuo metu vos 19 metų sulaukęs V. Apolianskas buvo teistas jau 5 kartus. Jo aukomis tapo keturiolikmetis Edgaras G., penkiolikmetis Audrius R. ir 70 metų Irena M. Visas tris savo aukas jis, padedamas savo panašaus amžiaus bendrų, spardė, daužė, badė peiliu.
Į teisiamųjų suolą kartu su V. Apoliansku sėdę nepilnamečiai tvirtino, jog gaujos vadeiva grasino susidorojimu, jei tie neklausys jo. Teisme visi, dalyvavę žudant, paliudijo, kad net ir būdamas laikino sulaikymo izoliatoriuje V. Apolianskas jiems grasino laiškais, kad jie neišduotų ir „neatsimintų“ žiaurių nusikaltimų detalių. Jaunojo nusikaltėlio svajonių viršūnė – suburti naują nusikaltėlių gaują ir jai vadovauti, o prasimanyti pinigų – plėšikaujant.
Ko gero, tik atsidūręs visam likusiam gyvenimui už grotų V. Apolianskas atsitokėjo. Teigiama, jog jis stengiasi nekonfliktuoti su pareigūnais, sportuoja, skaito knygas, stveriasi visko, kas tik padeda nepalūžti. Jis net pasiuntė skelbimą į laikraštį – girdi, gal kas norėtų su juo bendrauti laiškais.
Pragėrę protą
Trečias jauniausias kalinys – Rimantas Bagdonas. Jam irgi 22 metai. 2004 metų balandžio 5-osios vakare Joniškio rajono Beržininkų kaime Audriaus Railos (g. 1984 m.) namuose jis kartu su šeimininku ir Giedriumi Abariumi gėrė alų. Begerdami pamatė, kaip pro šalį Bivainių miško link vienas paskui kitą nuvažiavo du automobiliai – „Opel Ascona“ ir „Honda Civic“. A. Raila jiems pavymui kažką šūkavo, užtat „Asconos“ vairuotojas parodė nepadorų gestą. Trijulė gėrė toliau, kol A. Raila pasiūlė nueiti į mišką pasivaikščioti.
Miške jie ir pamatė stovinčius tuos pačius automobilius. A. Raila vėl pradėjo šūkauti ir švilpti. Iš „Hondos“ išlipę vyras ir moteris paprašė eiti savo keliais.
A. Raila pasiūlė sugrįžti ir... porelę nužudyti, o su automobiliais nuvažiuoti „pas panas“ į Pasvalio rajoną. Likusiems toks pasiūlymas patiko. Sutarė, kad G. Abarius užpuls moterį, o A. Raila ir R. Bagdonas – vyriškį...
Negyvai užspardę, akmenimis uždaužę vyrą ir moterį, jų lavonus nuvilko keletą metrų į mišką ir užvertė lapais bei žolėmis.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija Rimantui Bagdonui ir Audriui Railai paskyrė pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nepilnametis Giedrius Abarius buvo nuteistas kalėti 10 metų.
Vienintelis R. Bagdonas apskundė nuosprendį ir prašė sušvelninti jam paskirtąją bausmę iki 20 metų nelaisvės. Aukščiausiasis Teismas jo kasacinį skundą atmetė.
Patys pasitraukė iš gyvenimo
Per 20 metų Lukiškių kalėjime mirė 5 nuteistieji iki gyvos galvos. Kalėjimo darbuotojams teko palaidoti 2 mirusiuosius, kitus pasiėmė laidoti artimieji.
Dar keli nuteistieji iki gyvos galvos nusižudė. Pirmasis kalėjimo kameroje pasikorė Mindaugas Daunoras. Tuo metu jam buvo tik 23 metai. Būdamas 18 metų, jis išžudė savo šeimą: patėvį, motiną ir dešimtmetę seserį. Jų kūnus užbetonavo prie namo esančiame šulinyje. Per tardymą ir teismą M. Daunoras elgėsi stebėtinai ramiai ir šaltai, tarytum nesuvokdamas, ką padarė. Tuo metu jį kalbinusiai „Akistatos“ korespondentei M. Daunoras teigė, esą patėvis savo „žiauriu elgesiu“ išprovokavęs tai, kas įvyko. Bausmės atlikimo pradžioje M. Daunorą kalėjime lankė jo sesuo Inga, o šiai mirus nuo vėžio, jaunas kalinys palūžo.
2001-aisiais nusižudė Jonas Stonkus (43 m.), nuteistas už dviejų žmonių nužudymą. Būdamas 6 kartus teistas už vagystes ir plėšimus, plungiškis J. Stonkus 1993 metų gegužę dėl degtinės pasmaugė du žmones. Aukščiausiasis Teismas jį pripažino recidyvistu ir skyrė mirties bausmę sušaudant, vėliau ji pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Kalėjime J. Stonkus iš pradžių buvo žinomas linksmu būdu, tačiau buvo silpnos sveikatos, o iš namų jokios pagalbos nesulaukdavo. Apimtas depresijos, jis buvo paguldytas į kalinių ligoninę ir ten pasikorė.
2007-aisiais kovo mėnesį kameroje, gulėdamas lovoje, pasikorė Juranas Vaičius (32 m.), virvę pasidaręs iš suplėšyto megztinio. J. Vaičius kalėjo už 4 šaltakraujiškas žmogžudystes.
Lukiškėse pasikorė ir „Pakruojo vampyras“ Robertas Jemeljanovas. Šis dvidešimtmetis buvo nuteistas už 3 žmogžudystes. Prižiūrėtojas bekriokiantį pakaruoklį ištraukė iš kilpos, tačiau po savaitės ligoninėje jis mirė.
TIK FAKTAI:
- Vieni dažniausiai lankomų nuteistųjų iki gyvos galvos – „tulpiniai“ A. Vertelka, V. Baltušis, klaipėdietis S. Gaidjurgis, šiaulietis D. Kriaučiūnas. Kol kas jų nepamiršta nei buvusios gyvenimo draugės, nei motinos, nei kiti artimieji.
- V. Baltušis nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 30 žmonių nužudymą, A. Andrušaitis – už 24, S. Gaidjurgis – už 16, A. Vertelka – už 14 žmonių nužudymą.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
