Tiesa, problemos pieno sektoriuje juos vis dažniau priverčia galvoti apie pasitraukimą ir iš šios ūkio šakos.
Per mažai žemės
Ūkininkauti Didžiuliai pradėjo maždaug 1994 metais. Iki tol Stasys dirbo vienoje žemės ūkio bendrovėje, tačiau ilgainiui suprato, kad šios ateitis – miglota, tad nieko nelaukdamas išėjo iš darbo. Iš pradžių šeima laikė aštuonias paršavedes, turguje prekiavo paršeliais. Dar jie buvo pasisėję ir kelis hektarus cukrinių runkelių, kuriuos veždavo į Panevėžį bei Marijampolę. Tais laikais už parduotą produkciją buvo atsiskaitoma pavėluotai, tad teko ieškoti kitų būdų pragyventi. Taip į ūkį atkeliavo kelios karvės, o S.Didžiulis įsidarbino žemės ūkio kooperatyve „Melbras“ pieno vežėju.
„Po kiek laiko dirbti pasidarė beveik neįmanoma. Ketvirtą ryto keldavomės melžti savo karvių, po poros valandų jau pradėdavau darbą „Melbre“. Namo grįždavau po pietų, anksčiausiai pusę trijų, o neretai – ir daug vėliau. Aštuntą valandą vakaro vėl važiuodavau rinkti pieno, grįždavau jau po vidurnakčio. Ir taip diena po dienos, be jokių išeiginių. Paprašiau vadovo suteikti man poilsio dienų, tačiau jis to padaryti negalėjo. Aš taip pat ilgiau negalėjau tverti, tad teko palikti darbą“, – prisiminė S.Didžiulis.
Tuo metu šeima nusprendė investuoti į pieno ūkį. Kadangi daug žemių neturėjo, tad augalininkyste užsiimti neapsimokėjo. Pardavę vis dar augintus cukrinius runkelius ir turėtą Panevėžio cukraus fabriko kvotą Didžiuliai už gautus pinigus įsigijo reikalingą melžimo įrangą.
Trenkė žaibas
Nusprendę susikoncentruoti į pienininkystės ūkį Matlaukio kaimo gyventojai sumanė prie namų pasistatyti didelį ūkinį pastatą. Deja, planams nebuvo lemta išsipildyti, nes architektai nepalaimino jų sprendimo – planuojamas pastatas pasirodė per didelis statyti gyvenvietėje. Teko ieškoti kitų išeičių. Pavyko netoliese nusipirkti senas fermas, buvusias kiaulides.
Šeima ne vienus metus rengė patalpas, valė kažkieno paliktus šiukšlynus, remontavo. Procesas užtruko, nes Didžiuliai viską darė patys, nesamdė meistrų. Šiuo metu įrengtose fermose gali tilpti apie 100 galvijų.
Prieš ketverius metus tik per laimingą atsitiktinumą pavyko išvengti skaudžios nelaimės. Į fermas trenkė žaibas. Laimei, pastatas neužsidegė.
„Prisimenu, iš vakaro labai žaibavo. Ryte nuvažiuoju į fermas, žiūriu: elektros skydinė išsipūtusi kaip kamuolys. Atidaręs ją pamačiau, kad visiškai subyrėjęs elektros skaitiklis. Nuėjęs į tvartą radau vieną užmuštą kiaulę. Matyt, tuo metu, kai trenkė žaibas, ji gėrė iš čiulptuko vandenį ir elektros srovė ją nutrenkė“, – prisiminė pašnekovas.
Daugiau nesinaudotų
Šiandien Didžiulių ūkyje – per penkiasdešimt melžiamų karvių, o bendras galvijų skaičius siekia beveik devynias dešimtis. Modernizuodami ūkį jie keturis kartus naudojosi Europos Sąjungos parama. Tiesa, pasak E.Didžiulienės, vargu ar ateityje dar ryžtųsi prisiimti tokių įsipareigojimų.
„Seniau viskas buvo daug paprasčiau. Dabar reikia mokėti konsultavimo tarnyboms, draudikams, esame nuolat tikrinami, be to, perkant techniką už ES paramos lėšas, ji būna kur kas brangesnė nei kitais atvejais. Dėl visų šių priežasčių geriau naudotis išperkamąja nuoma. Pavyzdžiui, buvome net svarstę įsigyti melžimo arba šėrimo robotus, bet dabar šios minties jau atsisakėme. Visų pirma, jie kainuoja labai brangiai, o jų išlaikymas – taip pat ne pigus.
Be to, baiminamės, kad kol yra Europos Sąjungos paramos, tol yra ir firmų, prekiaujančių šiais robotais bei juos prižiūrinčių. Kai parama baigsis, gali nelikti ir tų, kurie sugebėtų pataisyti sugedusius aparatus. Mums jau panašiai nutiko su mėšlo kratytuvu. Pirkome jį už paramą, o kai sugedo viena detalė, kreipėmės į tą firmą, iš kurios jį nusipirkome, tačiau mums buvo atsakyta, jog turime reikiamos detalės ieškoti patys, nes ji daugiau kratytuvais nebeprekiauja“, – pasakojo E.Didžiulienė.
Gyvena lyg ant adatų
Didžiuliai prisipažino, kad jau ne kartą norėjo atsisakyti pienininkystės ūkio. Rimčiausios dvejonės buvo apnikusios maždaug prieš dvejus metus. Tuo metu už litrą pieno mokėjo vos 15 centų, be to, buvo sulaukta pasiūlymo vykti dirbti į Angliją.
„Visą gyvenimą tik ir dirbame pieno ūkyje. Praktiškai negalime ilgesniam laikui išvažiuoti nei atostogų, nei šiaip kur pailsėti. Kartu keliauti apskritai neturime galimybių. Kol gerai mokėdavo už pieną, tol buvo ir motyvacija dirbti, tačiau dabar jos likę itin mažai“, – teigė E.Didžiulienė.
Praėjusių metų pabaigoje ūkininkai džiaugėsi pakilusiomis pieno kainomis, tačiau nuo šių metų pradžios jos ėmė vėl kristi. Su žemės ūkio kooperatyvu „Melbras“ jie sudaro trumpalaikes sutartis – trims mėnesiams. Tiesa, pačiam kooperatyvui priekaištų ūkininkai neturi. Anot jų, „Melbras“ jiems moka tokią pačią kainą, kaip ir „Marijampolės pieno konservai“.
Vis dėlto ne vien mažėjančios pieno supirkimo kainos Didžiulius varo į neviltį. Pastaruoju metu Vilkaviškio rajone itin opi kita problema – galvijų leukozė. Ši liga plinta Vištyčio ir Kybartų seniūnijose, o Matlaukys yra būtent tarp šių dviejų miestelių. Ne vieno Matlaukio ūkininko tvartuose leukozė jau buvo nustatyta.
„Gyvename lyg ant adatų. Mano sesers ūkyje neseniai leukozę nustatė jau antrą kartą. Netoliese gyvenantis ūkininkas turi 110 galvijų bandą, kurioje taip pat buvo aptiktas šios ligos židinys. Jei leukozė būtų nustatyta ir pas mus, tikriausiai per daug negalvodami atsisakytume galvijų. Blogiausia, kad visiškai neapgalvotas kompensacijų mechanizmas. Dabar kompensuojami tik nuostoliai, patirti už sergančius gyvūnus, tačiau juk kenčia visa banda. Ūkininkų patiriama žala – milžiniška“, – tvirtino E.Didžiulienė.
Daugkartinė nugalėtoja
Labiausiai viską mesti Didžiuliams būtų gaila dėl to, kad į ūkį įdėta daug meilės ir darbo. Be to, visi tvarte esantys galvijai – užsiauginti pačių.
„Turime tiek telyčių, kad mums visiškai užtenka bandai atnaujinti. Į karves niekada neinvestuojame tiek, kad joms susirgus reikėtų skirstyti pieną. Žinome, kada galime gydyti, o kada tai jau visiškai neapsimoka. Mus tikrinantys konsultantai ne kartą pabrėžė, kad ūkio pieną galime parduoti net vaikų darželiams – jis ypač geros kokybės“, – džiaugėsi Edita.
Moteris pas karves kasdien važiuoja kaip į darbą, nejaučia jokio diskomforto. Vos įžengusi į tvartą ji supranta, kuris gyvulys alkanas, kuris negaluoja. Visas karves E. Didžiulienė melžia pati. O tą daryti ji moka išties gerai. Moteris ne kartą yra tapusi Vilkaviškio rajono melžėjų varžytuvių nugalėtoja. Tiesa, šeima buvo pasisamdžiusi melžėją, tačiau ši ilgai neišdirbo.
„Ją mums buvo atsiuntusi Darbo birža. Deja, iš šios įstaigos siunčiami žmonės dažniausiai nenori dirbti, jiems svarbu gauti parašą, kad darbui nėra tinkami. Apskritai surasti kaime dirbantį žmogų šiais laikais neįmanoma. Visi mieliau nieko neveikia ir gauna pašalpas. Lietuvos kaimai nyksta. Jaunimo apskritai nėra. Bijau, kad po dešimties metų apskritai nebus kam čia gyventi. Blogiausia, kad lietuviai išvyksta į užsienį ir dirba tuos pačius juodus darbus, kaip ir čia: mėžia mėšlą, melžia karves, kaip nors kitaip lenkia nugarą. Tiesa, jie užsienyje gauna nepalyginti didesnius atlyginimus. Mes apie tai galime tik svajoti“, – apgailestavo E.Didžiulienė.
Ji su vyru – aktyvūs Vilkaviškio rajono pienininkų asociacijos tarybos nariai. Anot jos, kovoti už savo teises nori ne visi, todėl ji ragina pienininkus būti vieningus, netylėti, važiuoti į mitingus, susirinkimus, o ne tik džiaugtis į asmenines sąskaitas plaukiančiais kitų iškovotais pinigais.
Nėra kam skinti
Didžiuliai užaugino penkis vaikus – keturis sūnus ir vieną dukrą. Vis dėlto tėvų ūkyje nė vienas dirbti, panašu, neketina. Trys vyresnieji vaikai – Evaldas, Raimundas ir Arvydas šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje, jaunėlis Alanas kol kas dar lanko mokyklą, o dukra Eglė yra pradėjusi savo verslą ir pagal mamos receptą kepa šakočius.
Pati E.Didžiulienė taip pat mėgsta suktis virtuvėje, neretai gamina įvairių rūšių sūrius. Moteris turi dar vieną pomėgį – kolekcionuoja pliušines, suvenyrines ir kitokias karves.
Prieš kelerius metus Matlaukio kaimo ūkininkai atrado dar vieną verslo nišą – pradėjo auginti avietes. Šia augalininkystės sritimi jie susidomėjo visiškai atsitiktinai, kai per televiziją pamatė laidą „Svajonių ūkis“. Iš pradžių šeima į avietes investavo maždaug 2 tūkst. eurų.
Iš pradžių Didžiuliai užsodino vos kelias vagas aviečių, vėliau jų plotą padidino iki maždaug 30 arų, ketino plėsti dar labiau. Bet būtent tada susidūrė su skaudžia realybe: sezono metu avietes reikia skinti kasdien, priešingu atveju jos pradeda pelyti. Deja, pasisamdyti pagalbininkų kaime taip pat pasirodė per sunki užduotis. Žmonės dirbti ir užsidirbti nenori.
Iš 30 auginamų arų Didžiuliai per sezoną priskina maždaug 2,5 tonos uogų. Tiesa, praėjusiais metais dėl gausaus lietaus didelė derliaus dalis tiesiog supuvo.
„Praėję metai nebuvo lengvi nei augalininkyste nei gyvulininkyste besiverčiantiems žemdirbiams“, – apgailestavo pašnekovė.
