Ar Lietuva skelbs karą ES dėl Ignalinos atominės elektrinės? Ekspertai ir politikai nesutaria, kokios sankcijos grėstų Lietuvai, jeigu ji mestų tokį iššūkį ES. Tačiau pripažįstama, kad problemos sprendimą galėtų pateikti referendumas ir išreikšta tautos valia, kurią ES turėtų pripažinti.
Radikalų požiūrį praėjusią savaitę išreiškėo partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininkas Rolandas Paksas, pareiškęs, kad „partijai Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) laimėjus artėjančius Seimo rinkimus ir sudarius Vyriausybę, antrasis IAE blokas nebus uždarytas, nepriklausomai nuo to, kokios nuomonės apie tai būtų ES“.
Ekspertai ir politikai nesutaria, kokios sankcijos grėstų Lietuvai, jeigu ji mestų tokį iššūkį ES. Tačiau pripažįstama, kad problemos sprendimą galėtų pateikti referendumas ir išreikšta tautos valia, kurią ES turėtų pripažinti.
Balsas.lt pateikia du interviu šiuo klausimu: su Paryžiaus Sorbonos universiteto ES teisės tyrėju Stanislovu Tomu ir europarlamentaru, į Europos Parlamentą išrinktu pagal liberalų demokratų sąrašą, dabar nepartiniu, Eugenijum Maldeikiu. Ateityje numatome pratęsti šios opios problemos analizę.
Interviu su Paryžiaus Sorbonos universiteto ES teisės tyrėju Stanislovu Tomu: „Smok pirmas – kontroliuosi situaciją“
Kas nutiktų, jei Lietuva uždarytų Ignalinos AE negavusi ES? Kokios sankcijos grėstų Lietuvai? Ar tai galėtų grėsti, pavyzdžiui, tik struktūrinės paramos, ar ir pačios narystės sustabdymu?
Viskas priklauso nuo to, kokiu teisiniu būdu tai būtų padaryta. Jeigu Vyriausybė sakys, kad „mes, kiškiai, jums įsipareigojome, bet dabar apsigalvojome, labai prašome: Jūsų Dieviškoji Ekscelencija, atleiskite mums," – sankcijos tikrai bus piniginės ir didelės. Tai neteisingas požiūris. Lenkijos ir Estijos diplomatai niekada taip nesielgia. Pirma, ES teisė iš viso nereikalauja uždaryti IAE 2009 m. Antra, ES neturi detalios sankcijų nustatymo sistemos, todėl kalbos apie konkrečius skaičius yra spekuliacija. Šioje srityje yra visiškas teisinis neapibrėžtumas. Pasitikintis savimi prancūzų diplomatas pasirinktų kitą strategiją – Europos Komisija, reikalaudama uždaryti Ignalinos AE, pati pažeidė savo įsipareigojimus Lietuvai ir todėl turi sumokėti mums kompensaciją. Reikia patiems kreiptis į Liuksemburgo Teismą. Jeigu tokio teisminio proceso iniciatore būtų pati Lietuva, finansinių sankcijų nebūtų. Smok pirmas – kontroliuosi situaciją. Taip pat absoliučiai jokių sankcijų nebūtų, jeigu sprendimas neuždaryti IAE būtų priimtas referendumu. Ne, išmesti Lietuvą iš ES, neįmanoma niekaip. Taip, Komisija galėtų pabandyti atkeršyti kurioje nors kitoje, su klausimu nesusijusioje srityje – pvz., per struktūrinės paramos mažinimą. Bet čia labai daug lemtų lenkų, estų, bulgarų, slovakų ir kitų draugiškų valstybių pozicija. Nereikia nieko bijoti.
Ar Lietuva turėtų grąžinti lėšas, kurios jau skirtos iš ES Ignalinos AE uždarymui ir yra įsisavintos?
Ne, neturėtų. Lietuva neatsisako pačios idėjos uždaryti seną elektrinę. Kai bus pastatyta nauja, uždarysime seną. Mūsų Stojimo akto Ketvirtasis protokolas numato, kad uždarymas įvyksta tik tuo atveju, jeigu Lietuva turi fizinę galimybę pakeisti senus pajėgumus naujaisiais. Tuo atveju, jeigu mūsų valstybė neturi iš kur gauti elektros, ES teisė leidžia atidėti uždarymą. Jeigu Komisija nesutinka, ją reikia paduoti į teismą. Europos žaliųjų partija neleistų atimti iš Lietuvos pinigų, skirtų uždarymui. Geriau pavėluotas uždarymas, nei jokio.
Ar Lietuva galėtų tikėtis gauti vėliau lėšų IAE uždarymui iš ES, ar turėtų jį finansuoti iš savų lėšų (o tai labai didintų elektros energijos savikainą)?
Stojimo sutartimi ES įsipareigojo finansuoti IAE uždarymą ir senųjų pajėgumų pakeitimą naujaisiais. Kodėl 2009 metais Lietuva neturės kuo pakeisti senų pajėgumų? Todėl, kad ES blogai vykdė savo įsipareigojimus ir nepadėjo mums laiku modernizuoti elektros sektorių. ES pati pažeidė sutartį. Ji vykdė blogą administravimą. Būtų absurdiška sakyti, kad ES pažeidė Europos teisę ir todėl dabar gali daryti dar didesnius pažeidimus.
Ar ES istorijoje yra buvęs toks sutarčių sulaužymo atvejis?
Tai tikrai nėra laužymas. Pažeidinėja Komisija, bet tiesiog jos talentingi teisininkai įtikino Lietuvos Vyriausybę, kad pažeidinėja lietuviai. Vakarų Europos valstybės labai mėgsta spręsti tokias aštrias problemas demokratiniu būdu – per referendumą. Švedijos Karalystė savo Stojimo sutartyje įsipareigojo įvesti eurą, tačiau surengė referendumą ir visi įsipareigojimai dingo. Švedijos ekonomistai tiesiog paskaičiavo, kad euras jiems nenaudingas. Danijos Karalystė savo Stojimo sutartyje įsipareigojo įleisti kitų ES valstybių laivus žvejoti Grenlandijos vandenyse, bet vėliau padarė referendumą ir atsisakė tokio įsipareigojimo. Kokia bloga nebūtų Komisija, ji visada vykdys tiesioginę tautos valią. Tuo labiau, kad mūsų atveju iš viso nėra jokio įsipareigojimo. Egzistuoja tik neprivaloma rekomendacija.
Spaudoje teko skaityti, kad esate "Rolando Pakso teisinis atstovas Strasbūre". Kas tai iš tikrųjų per pareigos - o gal ką esate nuveikęs IAE klausimu kaip minėtas atstovas?
Prieš kelias savaites užbaigiau savo ketverių metų darbą Europos Parlamente. Dirbau patarėju energetikos, pramonės ir tarptautinės prekybos klausimais. Bandžiau stumti Ignalinos klausimą per europarlamentarą Eugenijų Maldeikį, bet su juo buvo labai sunku dirbti, kadangi tai būtent jis, kai ėjo ūkio ministro pareigas, sugalvojo uždaryti IAE. Galų gale mes labai susipykome, aš palikau Europos Parlamentą ir padaviau tą Maldeikį su visa jo frakcija į teismą. Kai Maldeikiui Briuselyje buvo pavesta parašyti atsakingą pranešimą apie Europos branduolinės energetikos politiką, jis nė karto neišdrįso paminėti žodžio „Ignalina". Iki šių metų gegužės 1 dienos Lietuvos politikai galėjo padaryti labai daug konkrečių veiksmų, kad pratęstų IAE eksploataciją, tačiau nieko nepadarė. Šiuo metu tų veiksmų atlikti nebeįmanoma.
Kalbėjosi Saulius Spurga
Interviu su europarlamentaru Eugenijum Maldeiku: „Išeitis – derybos“
Rolandas Paksas neseniai pareiškė, kad Tvarkai ir teisingumui laimėjus rinkimus ši partija vienašališkai priims sprendimą neuždaryti Ignalinos Atominės Elektrinės (IAE), nepaisant ES nuomonės. Kokias jūs, kaip Europos parlamento narys, prognozuojate pasekmės: politines, teisines, finansines? Kuo Lietuvai grėstų antrojo reaktoriaus neuždarymas be derybų?
Pasekmės būtų pirmiausia politinės ir finansinės. Mes nesame Prancūzija ar Vokietija. Mūsų įsipareigojimų nevykdymas reikštų pasitikėjimo praradimą tiek Europos Komisijoje, tiek tarp valstybių narių. Mes esame gavę ir gauname pinigus elektrinės uždarymui bei naujų pajėgumų atkūrimui. Pinigus reikėtų grąžinti. ES vykdo savo finansinius įsipareigojimus Ignalinai.
Neatmetu teisminio sprendimo būdo - jis galimas pačiu kraštutiniu atveju, kai panaudotos visos įmanomos priemonės. ES yra politinė ir ekonominė valstybių sąjunga, kurios svarbiausi principai - bendradarbiavimas, partnerystė ir solidarumas. Todėl pirmiausia būtina tartis ir derėtis dėl IAE antrojo bloko veiklos pratęsimo.
O jei bandyti derėtis su Briuseliu, mėginti tartis? Ar tai įmanoma?
Aš visada sakiau, kad tai būtina. Deja – daroma nepakankamai. Mano nuomone, pirmas žingsnis - Lietuva turi turėti Briuselyje LR Vyriausybės įgaliotą atstovą nuolat kalbėtis su aukštais ES pareigūnais dėl Lietuvos energetinių projektų, kurių yra ne vienas. Neseniai buvo kilę kalbos apie tokio atstovo paskyrimą, tačiau kol kas jo nėra. Pagrindinis argumentas dėl IAE antrojo bloko pratęsimo galėtų būti iš esmės ir radikaliai pasikeitusi energetinė situacija tiek Lietuvoje, tiek regione ir Europoje. Nauja situacija reikalauja naujo požiūrio į IAE veiklos pratęsimą ir naujus sprendimus. Žinau, kad planuojama parengti studiją apie situaciją Lietuvos energetikos srityje Lietuvoje po 2009 m., jei būtų sustabdytas antrasis blokas. Antrojo IAE bloko pratęsimo klausimas turi būti visų aukščiausių Lietuvos pareigūnų, Prezidento, Premjero ir Seimo Pirmininko susitikimo su ES šalių aukščiausio rango pareigūnais dienotvarkėje. Tiek Europos Komisijai, tiek valstybėms narėms mes turime parodyti ir įrodyti veiklos pratęsimo būtinumą. Sprendimas dėl pratęsimo gali būti pasiektas tik konsensuso būdu. Lietuvos nuostata neturėtų parodyti, kad Ignalinos problema yra ne tik Lietuvos, bet visos ES problema. Požiūris, jog ES "skriaudžia" Lietuvą dėl atominės elektrinės yra neperspektyvus ir žalingas. Mes esame ne skirtingose barikadų pusėse, o "Europos klubo" nariai.
Ar Jūs, kaip europarlamentaras, kiti kolegos iš Lietuvos ar kėlėte Europos Parlamente šį klausimą? Kaip nusiteikęs EP ir frakcijos? Kaip tos nuotaikos kinta?
EP nuotaikos keičiasi pozityvia kryptimi. Tačiau nereikia užmiršti, kad Europoje iki šiol vyrauja stipri negatyvi pozicija dėl branduolinės energetikos. Reikia suprasti, kad susitarimas uždaryti IAE buvo pasiektas ritantis pačiai didžiausiai prieš branduolinę energetiką nukreiptai bangai. Matau, kad požiūris į branduolinę energetiką Europoje keičiasi. Nors, pavyzdžiui, ne tik žalieji bet ir EP socialistai laikosi negatyvaus požiūrio į branduolinę energetiką Europoje. Europos Parlamento nariai iš Lietuvos kėlė IAE klausimą. Tačiau pirmiausia turi veikti LR Vyriausybė. Mūsų vaidmuo čia yra daugiau pagalbinis. Esu numatęs įvairiausius savo veikimo būdus, sprendžiant IAE klausimą: tai priklausys nuo situacijos. Detaliau apie tai nenorėčiau kalbėti.
Ar kalbos apie tai, kad galima paduoti Europos Sąjungą į Liuksemburgo teismą arba tiesiog neuždaryti IAE ir laukti, kad ES mus paduotų į šį teismą, o tuo būdu bus laimėta laiko, yra realios? Teisininkas Stanislovas Tomas teigia, jog ES pati pažeidė kai kurias sutarties sąlygas.
Galiu pakartoti - teisminis kelias galimas tik kraštutiniu atveju, o tokiu būdu galimybės pasiekti mūsų norimą rezultatą yra 50 proc. ir 50 proc. Tiek Lietuvai, tiek ES IAE pratęsimo klausimas yra ne tik formalus teisinis klausimas. Teisminis kelias tik vienas iš galimų instrumentų. Kitas "paprasčiausias" būdas - referendumas Lietuvoje. Teigiamas referendumo rezultatas dėl IAE pratęsimo būtų nekvestionuojamas Europoje.
Pirmiausia klausimas yra politinis. Lietuva turėjo galimybę iki 2007 m. gegužės 1d. pagal stojimo sutartį kreiptis į ES ar EK dėl IAE problemų. Tačiau tokio kreipimosi iš Lietuvos Vyriausybės nebuvo. Tad traktuojama, kad oficialiai IAE antrojo bloko pratęsimo problemos nėra. Kol kas yra tik atskirų politikų ar politinių partijų kalbėjimas šia tema. Tiesa, Lietuvos ūkio ministras Portugalijoje buvo pareiškęs, kad Lietuva pradės derybas dėl IAE veiklos pratęsimo. Pagaliau tai pareikšta oficialiai.
Ar tokie, kaip Rolando Pakso pasisakymai, Jūsų nuomone, neapsunkins potencialių derybų su Briuseliu? Ar tai nebus priimta kaip provokacija?
Ne, jokiu būdu. Tiesiog tai dar vienas signalas iš Lietuvos politikų greta kitų, kad ši problema Lietuvai tampa prioritetinė, ir kad Lietuvos visuomenė yra sunerimusi.
Kaip galite pakomentuoti Stanislovo Tomo Jūsų adresu mestus kaltinimus, kad būdamas ministru sutikote uždaryti IAE, taip pat rengdamas svarbų pranešimą Europarlamente neįdrįsote paliesti Ignalinos temos?
1999 m. Lietuvos derybose su ES dėl Lietuvos narystės kertinis klausimas buvo, kad Lietuva turi priimti sprendimą sustabdyti IAE. Problema buvo principinė. Be tokio sprendimo Lietuva nebūtų buvus pakviesta derėtis dėl narystės ES. Tuo metu mums pavyko pasiekti, kad būtų priimtas sprendimas ne dėl visos elektrinės veiklos stabdymo, o tik dėl pirmojo bloko veiklos sustabdymo termino. Antrojo bloko klausimas turėjo būti sprendžiamas priimant naują Lietuvos energetikos strategiją 2003m. Pirmojo bloko sustabdymo formulėje buvo apibrėžtos sąlygos, kurios leistų pratęsti pirmojo bloko veiklą. Esu įsitikinęs, kad tai buvo mūsų laimėjimas ir maksimumas, ką mes tuo metu galėjome pasiekti.
Labai sudėtingą sprendimą dėl IAE pirmojo bloko sustabdymo priėmė LR Seimas ir LR Vyriausybė pritariant LR Prezidentui. Tai buvo kaina, kurią Lietuva turėjo "sumokėti", kad taptų ES nare. Man būnant Lietuvos ūkio ministru 2000 m. pradėjau nagrinėti galimybes statyti naują branduolinį reaktorių Lietuvoje.
Sprendimą dėl antrojo bloko sustabdymo 2009 m. priėmė Seimas ir kita Vyriausybė, kurioje manęs nebuvo. Kaip Seimo narys aš balsavau prieš LR energetikos strategiją, kur buvo numatyta sustabdyti antrąjį bloką 2009 m.
Beje, Lietuvos specialistai, rengę LR energetikos strategiją, teigė, jog uždarius IAE antrąjį bloką didelių problemų Lietuvos energetikai nebus - bus kompensuoti energetiniai pajėgumai ir elektros kaina pakils tik 3 centus. Tai buvo nerealistinė prognozė, tuomet suklaidinusi daug politikų ir visuomenę. Ši prognozė stipriai įtakojo sprendimą uždaryti antrąjį IAE bloką. Kitų argumentų nebuvo norima girdėti. Vėliau nuomonė keitėsi ir vis daugiau Lietuvos politikų pripažino, jog uždarius antrąjį bloką 2009 m. Lietuva susidurs su rimtomis energetinėmis problemomis ir ženkliomis socialinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis vartotojams ir ūkiui.
Europos Parlamente aš rengiau parlamentinį pranešimą dėl Euratomo sutarties 50-mečio ir branduolinės energetikos. Rengiant šį pranešimą labai daug bendravau su Europos Komisijos atstovais, Europos asocijuotų energetikos įmonių atstovais ir branduolinio sektoriaus žmonėmis, įvairių šalių diplomatais. Pranešimas buvo rengiamas apie 8 mėn. Buvo ilgai deramasi dėl branduolinės energetikos Europoje vertinimo. Buvo gautos 175 pataisos. Pasiekta įvairių kompromisų ir pavyko įveikti branduolinės energetikos skeptikus Europos Parlamente. Dokumentas priimtas. Labai džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti, jog Europos Komisija bendradarbiaudama su Europos Parlamentu turi parengti įvairias priemones, tame tarpe sukurti procedūras dėl branduolinių reaktorių veiklos pratęsimo. Iki šiol šis procesas nereglamentuotas, nėra aiškių kriterijų. Manau, kad tai svarbu ne tik dėl Ignalinos ar Kazlodūjų jėgainių Bulgarijoje veiklos pratęsimo. Pirmiausia turi būti sukurtos aiškios procedūros ir kriterijai dėl branduolinių jėgainių veiklos stabdymo ir pratęsimo, kad būtų išvengta voliuntaristinių politinių sprendimų. Manau, kad tai gali padėti sprendžiant IAE antrojo bloko veiklos pratęsimo klausimą. Mūsų norimą tikslą pratęsti IAE antrojo bloko veiklą mes galime pasiekti tik bendromis pastangomis ir žingsnis po žingsnio. Toks sprendimas reikalauja ir nuoseklumo, ir kantrybės bei palankaus mums politinio konteksto sukūrimo. Mano nuomone, šiandien to dar nėra.
Noriu pažymėti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir čia Briuselyje mūsų diplomatai, įvairių organizacijų atstovai dirba kasdieninį nematomą, bet labai svarbų darbą. Tikiuosi, kad dirbant nuosekliai ir sutelktai, bendromis jėgomis, tikslą galėtumėm pasiekti.
