Artėjant savivaldos rinkimams švelnų sarkazmo atspalvį turintis posakis, bylojantis apie nepateisinamų priemonių meilėje ir kare nebuvimą, tampa beveik idealiu realios situacijos apibūdinimu. Nepamatuojama meilė valdžiai, galiai ir pinigams. Karas dėl kiekvieno reikiamoje vietoje pažymėto kryželio rinkiminiame biuletenyje. Priemonės – pagal galimybes.
O kokių galimybių gali turėti partija, kurios politinės veiklos patirtis – virtinė įvairaus masto ir pobūdžio skandalų, machinacijų, neaiškios kilmės projektų bei neišpildytų pažadų, o partinė ideologija slypi kažkur anapus?.. Taigi tenka ieškoti alternatyvų. Ieškoti, tiesa, net ne visuomet tenka, nes tam tikros moraliai teisėtos kovos už valdžią alternatyvos jau seniai atrastos, patikrintos ir įvertintos. Jos gali būti vadinamos psichologiniu elektorato spaudimu. Gali būti vadinamos ir dar sudėtingiau. Arba paprasčiau. Pavyzdžiui, propagandiniu chuliganizmu.
Liberalų ir centro sąjungos pirmininko bei dabartinio Vilniaus mero Artūro Zuoko stiprybė artėjant lemtingajam vasario pabaigos įvykiui – rankose tebelaikoma valdžia. Šią situaciją prieš rinkimus galima itin kryptingai panaudoti, išnaudoti arba, jeigu jau tikrai nebeliks galimybių sugrįžti ant pjedestalo, netgi sunaudoti. Būtent į esamos situacijos sunaudojimą bei siekį būsimajai miesto savivaldai sudaryti kuo nepalankesnes aplinkybes kadencijos pradžioje panašus ir desperatiškas mero bandymas kuo greičiau įgyvendinti bėginio tramvajaus Vilniaus mieste idėją, viešai kritikuojamą ne tik politinių oponentų, kolegų „abonentų“ bei kitų likimo draugų, bet ir daugelio profesionalų, o dabar – vis garsiau – ir eilinių vilniečių. Be abejo, tokia prielaida naivi. Net jei iš tiesų nebūtų jokių galimybių išlaikyti garbingą (ir patogų) mero postą, Artūras Zuokas tiesiog pasąmoningai to nenujaustų. Sraigtasparnio piloto sindromas, atimantis iš politiko galimybę sąmoningai vertinti savo veiklą bei suvokti ribas, kurias peržengus dera trauktis iš aktyvios politikos bent vardan savigarbos, jau tampa tradicija. Šiam originaliam reiškiniui būdingas nepalaužiamas tikėjimas šventa ir amžina politine misija bei „kalta aplinka“ stiliaus posakiai. Sindromas pastebimai paveldimas iš kadencijos į kadenciją.
Pati tramvajaus idėja, kol dar nėra įgyvendinta, galbūt gyventi netrukdytų, ypač gyventojui, kuris su politinėmis dramomis susiduria tik rytinės spaudos lygmenyje. Vis dėlto, gerb. mero politinei sveikatai šlubuojant, šį kartą nukentėjusiųjų buvo. Bent vienas.
Ne pirmą ir ne paskutinį kartą atsivertusi Vilniaus autobusų parko internetiniame puslapyje skelbiamus visuomeninio transporto tvarkaraščius, likau be žado. Greta jau įprastų autobusų, troleibusų ir naktinių autobusų tvarkaraščių nuorodų puikavosi skiltis „Tramvajus“ (suprask, tramvajaus tvarkaraštis?..). Pasijutau šiek tiek atsilikusi nuo gyvenimo, tačiau ne tiek, kad nepaspausčiau minėtos nuorodos. Tvarkaraščio ten nebuvo, buvo reklama. Daug tramvajaus nuotraukų ir didžiulis kiekis informacijos, kurios dalis - akivaizdžiai melaginga ir skirta tik propagandos efektui pasiekti. Gerai pasvarsčius, galbūt ten pateiktai informacijai yra tinkamesnis apibūdinimas nei „melaginga“, nes akivaizdžiai meluoti nediplomatiška, nemadinga, ko gero, ir neveiksminga. Taigi, skilties „Tramvajus“ tekstinį užpildą įvardinčiau kaip „cenzūruotą“. Kai kurie faktai, galintys priversti statistinio Vilniaus gyventojo nuomonę pasisukti nepageidaujama linkme, subtiliai nutylėti. Labiausiai, miesto valdžios nuomone, vilniečių moralei ir gerovei būtų pakenkusi reali ir pagrįsta informacija skyrelyje „Tramvajaus ypatumai“, todėl, pritaikius šaunią cenzūrą, tramvajaus įgyvendinimas tampa „techniškai nesudėtingas“, nes „tramvajus gali važinėti net siauromis miesto gatvėmis“,o jį įrengiant net „nereikia griauti pastatų“.
Tiesos yra. Pastatų griovimo tikriausiai būtų įmanoma išvengti, kita vertus, pastarojo laikotarpio įvykiai byloja, jog šimtamečiai senamiesčio, kuriame numatytas nemenkas tramvajaus bėgių ruožas, pastatai yra grėsmingai neatsparūs šalia jų vykdomiems kasinėjimams, taigi, gali netikėtai pavirsti akmenų krūva net be specialistų pagalbos. Informacijos šaltiniai taip pat diplomatiškai nutyli faktą, jog bėginio (toks, būtent toks ir tik toks tramvajus įsivaizduojamas vizijoje) transporto įrengimui būtinas pakankamai gilių griovių iškasimas. Bandant įsivaizduoti kasybos darbus Jogailos arba Pylimo gatvėje, tiesiog įkyriai nesinori sutikti su epitetu „techniškai nesudėtingas“. Taip pat užtikrinama, jog „specialios techninės priemonės įgalina važiuoti tyliai ir nesukelia pašalinės vibracijos“. Nedrįstu ginčytis, nes ne visas moderniausias technines priemones žinau ir išmanau, aišku viena – minimos „priemonės“ turėtų būti neblogai įvertintos finansine išraiška, nes net palyginti nauji bėginiai tramvajai Vakarų Europoje veikia sąlyginai netyliai, jau nekalbant apie greitojo bėginio transporto vibraciją, kurios kažkokiu būdu tikimasi išvengti. Kita vertus, įdomu, ką galėtų reikšti „pašalinė“. Interpretacijos laisvė – neribota.
Tame pačiame skyrelyje, pristatančiame tramvajaus ypatumus, paminimas dar vienas nepaprastą šios idėjos fanų optimizmą įrodantis būsimosios transporto priemonės potencialus bruožas, apibūdinantis tramvajų kaip transportą, kuris „sėkmingai konkuruoja su lengvaisiais automobiliais ir pritraukia naujus keleivius“. Taigi, beveik neabejojama, jog ir studentas, ir prezidentas savo automobilį paliks stovėti kieme ar garaže ir patenkintas mėgausis bendrakeleivių srautu „iki 10 000“ bei visais kitais viešojo transporto garantuojamais privalumais. Taip savaime išsispręs eismo kamščių problema. Ir apskritai, viskas bus gerai. Savaime.
Propagandinis chuliganizmas klesti. Ir pastaroji klaidinanti informacija toli gražu nėra pagrindinė šio tikslingo tyčiojimosi iš rinkėjų išraiška. Ir tikrai ne ši informacija yra labiausiai erzinanti. Prie fakto, jog bet kokio pobūdžio reklama - tai iš esmės meno kūrinys, o dalies informacijos joje santykis su tikrove tam tikra prasme prilygsta dvimatės vaizdo išraiškos paveiksle santykiui su realiu nutapyto objekto atitikmeniu, tikriausiai dauguma jau priprato. Prisitaikė. Susitaikė. Tačiau akivaizdžiam žmonių kvailinimui, kuomet neegzistuojančios transporto priemonės vizija paslaptingai atsiranda tarp realiai Vilniaus gatves gludinančių autobusų ir troleibusų maršrutų tvarkaraščių, pateisinimo nėra. Moraliniu požiūriu tokia propagandos priemonė yra ne ką aukštesnio lygio nei erotinių paslaugų reklama „Valstybės žiniose“. Rinkėjus, ir taip nualintus neįtikėtinai ir visomis prasmėmis dinamiškos Lietuvos politinės situacijos, bandoma paversti pavaldžių idiotų minia, kurios kompetencija apsiriboja gebėjimu padėti kryželį rinkiminiame biuletenyje. Idiotų, kuriems ribą tarp vizijos ir realybės dėl kilnaus tikslo galima nutrinti. Priversti vienodai džiaugsmingai reaguoti tiek į saldainį, tiek į jo piešinėlį.
Klausimas, kiek potencialių politikos veikėjų blaškosi šioje tikrovės ir kvazi-tikrovės samplaikoje, drauge yra ir atsakymas, įvardijantis tradicinių partijų populiarumo nuosmukį bei populistinių partijų invaziją Lietuvos politinėje arenoje.
Greta Toločkaitė, Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo sekcija, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
