Gražiausiais lietuviškas žodžiais kartu išrinkti „ačiū, Lietuva”, o raštingiausios lietuvės titulas atiteko vertėjai Aldonai Linkevičiūtei, kuri kartu su dvyne seserimi Danute apdovanota ir kaip vyriausia Nacionalinio diktanto dalyvė.
Lietuviai neišsirinko vieno gražiausio žodžio. Poetui Justinui Marcinkevičiui buvo patikėta užduotis iš dviejų finalininkų – „ačiū“ ir „Lietuva“ – burtų keliu išrinkti gražiausiąjį. Tačiau ištraukęs, anot jo, „ne tą“ žodį, poetas susirinkusiųjų paprašė kompromiso ir gražiausia fraze paskelbė „ačiū, Lietuva“.
Tapti gražiausiais žodžiais pretendavo „Lietuva“, „ačiū“, „mama“, „mylėti“. Pirmieji du surinko daugiausia balsų, todėl būtent iš jų poetas J. Marcinkevičius Nacionalinio diktanto nugalėtojų apdovanojimo ceremonijoje burtų keliu turėjo išrinkti patį gražiausią žodį. Dėl gražiausiojo titulo rungėsi Nacionalinio diktanto dalyvių ir interneto portalų lankytojų pasiūlyti žodžiai. „Balsas.lt” skaitytojams gražiausias žodis buvo „Lietuva”.
Šiais metais buvo renkamas ne tik gražiausias žodis. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto svetainės lankytojai rinko ir pačius bjauriausius žodžius. Ne būtinai lietuviškus. Populiariausi šiuose rinkimuose buvo žodžiai „ta prasme“, „dutūkstantis“, „nerealiai“ ir „davaj“.
A. Linkevičiūtė taisyklingiausiai iš 65 nacionalinio diktanto dalyvių parašė Renatos Šerelytės tekstą „Kad karas liautųsi“. Antrąją vietą užėmė Agata Girnevičiūtė, trečiąją – Jurga Tarvydaitė.
Nacionalinio diktanto finale šeštadienį 65 dalyviai varžėsi dėl raštingiausio lietuvio titulo. Finalistams reikėjo rašyti Renatos Šerelytės specialiai diktantui sukurtą tekstą, „Kad karas liautųsi”.
Nacionalinio diktanto dalyviai rašė specialiai Renatos Šerelytės sukurtą tekstą, kurį skaitė diktorius Juozas Šalkauskas. Konkursas buvo transliuojamas tiesiogiai per Lietuvos radijo pirmąją ir Lietuvos televizijos antrąją programas, o po transliacijos diktanto tekstą galima rasti internete.
Nacionalinio diktanto nugalėtoja apdovanota Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto įsteigtu prizu – Visuotinės lietuvių enciklopedijos komplektu. Lietuvos radijas ir televizija įsteigė ir tris specialius prizus - vyriausiam, jauniausiam ir regėjimo negalią turinčiam konkurso dalyviui, kuris diktantą rašė Brailio raštu.
Nacionalinio diktanto finalo tekstas:
Renata Šerelytė
Kad karas liautųsi
Ne gūdi stichija kitąsyk grasina žmogui, veikiau jo paties puikybė. Pasaulyje savo duoklę rūsčiai skina karai, ir nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo besiplečiančio jų mastelio. Lietuva ne per seniausiai nutarė neužsisklęsti – dar kelerius metus siųsti taikdarius. Ir pas mus vyksta karas. Tik jame nėra nei heroikos, nei didvyrių, nei tikslo, kurį pasiekę, būtume išdidūs nugalėtojai. Mūsų karas keliuose ir kryžkelėse įkūnija beprasmiškai žuvusiųjų kančią ir artimųjų skausmą. O juk mylime savo Tėvynę! Norime gyventi ne kentėdami, o džiaugdamiesi. Atleisdami, o ne keršydami. Tai kur link skubame? Jeigu agresyvi drąsa yra vertesnė už mąstymą ir atsargumą, reikėtų ryžtis tokią beždžionžmogių drąsą pamiršti. Nes pasaulis jau nebe archajinis, kuriame kęra gaubtasėkliai paparčiai ir pirmykščio žmogaus grobis sukramtomas pusžalis. Pasaulis šiandien besąs gyvas paprastais, užtat mįslingais dalykais. Kol kas stovime tarsi paralyžiuoti užkeiktoje sankryžoje. Šventajame Rašte pasakyta: gerbk ir mylėk artimą savo kaip pats save. Pagarba kitam – postūmis, galintis sustabdyti karą keliuose. Tam ryžtis gali kiekvienas, betgi tokiam poelgiui reikia tikros, o ne išgalvotos drąsos. Reikia pamiršti privilegijas ir įstatymą, skelbiantį, kad kai kurie piliečiai yra lygesni už kitus. Galbūt tada dangaus skliautu atkops saulelė ir pažadins mūsų pasaulį taikai. Galbūt tada ligšiolines lenktynes tik žaisime, kaip žaidžia karą vaikai. O šalies žiniasklaida liudys gijimą.
