Ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2013 m. ketvirčiu, šalies BVP ūgtelėjo 2,4 proc., o per visus metus – 2,9 proc. Šios žinios bent jau kol kas pristabdė pesimistinių scenarijų braižymą po to, kai Rusija ėmė bausti sankcijomis Europos Sąjungos gamintojus ir patyrė savo ekonomikos byrėjimą. Pasidžiaugę tuo, kas jau įvyko, susimąstykime apie tai, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje. Pastarąją savaitę ekonomika besidominčių žmonių dėmesys buvo prikaustytas ne Lietuvos realijų, o Graikijos rinkimų rezultatų, kurie pažėrė smulkių stiklo šukių euro kelyje. Nors niekas rimtai nebesvarsto euro projekto žlugimo tikimybės, euro kursas padidinta sparta rieda nuokalnėn dolerio atžvilgiu. Tai iš esmės keičia euro zonos, įskaitant ir Lietuvą, eksporto ir importo situaciją.
Pirma, akivaizdu, jog silpnumas kamuos eurą ne keletą savaičių, o kur kas ilgiau, kadangi JAV, palyginti su euro zonos ekonomika, žengia keletą žingsnių priekyje. Tuo pačiu eksporto į dolerio zonos šalis perspektyva vertintina kaip gana šviesi, nes atitinkama eksporto doleriais apimtis virs didesniu nei anksčiau euro pajamų ekvivalentu. Čia kalbama ne apie Rusiją, kurios verslas ir gyventojai vis sunkiau geba įpirkti už dolerius parduodamas prekes, o apie JAV, Kiniją ir kitas dolerio orbitoje besisukančias Tolimųjų bei Artimųjų Rytų valstybes. Lietuvai jos tampa kritiškai svarbios kaip svari alternatyva krizėje besiblaškančiai Rusijos ir sąstingio apimtos euro zonos rinkoms.
Antra, euro kurso kritimas pasiglemš dalį naudos, kurią Lietuva gauna iš pingančios naftos ir kitų energetinių išteklių. Iki šiol krintantis euro kursas nepersvėrė pasaulinių degalų kainų mažėjimo, todėl degalinėse mėgavomės vis patrauklesnėmis benzino ir dyzelino kainomis. Ateityje gali atsitikti taip, kad naftos kainos liausis mažėjusios, tuo tarpu euro kursas toliau smuks dolerio atžvilgiu, todėl energetiniams ištekliams teks vėl atseikėti didesnę pajamų porciją.
Šiuo metu santykinai pigesni degalai ir šildymo paslaugos leidžia atsilaisvinusią lėšų dalį skirti kitiems produktams ir paslaugoms pirkti. Tai ypač aktualu pirmaisiais šių metų mėnesiais, kurie bus tuštoki tiek dėl pasibaigusio kalėdinio prekybos bumo, tiek dėl namų ūkių lūkuriavimo prisijaukinant eurą. Be to, drastiškai nusmukus rublio kursui, šalies parduotuvėse sumenko rusų ir baltarusių pirkėjų srautas bei jų perkamoji galia. Kol kas nedėtume per daug vilčių į sausio 22 d. Europos centrinio banko sprendimą kas mėnesį papildomai maitinti finansų rinką 60 mlrd. eurų – šių lėšų kelias link realaus ekonomikos sektoriaus ir juolab Lietuvos bus vingiuotas ir nenuspėjamas.
Prognozuodami BVP augimo tempą 2015 m. ir 2016 m. (atitinkamai 2,6 proc. ir 3,5 proc.) toliau remiamės prielaida, kad vidutinis darbo užmokestis augs sparčiau nei kainų lygis, todėl kils realiosios žmonių pajamos. Į šią prognozę įskaičiuotas ir nuo 2015 m. liepos 1 d. planuojamas minimalios mėnesio algos (MMA) padidinimas nuo 300 iki 325 eurų, nors dėl šio sprendimo nebesutaria darbdaviai ir profsąjungos. Apmaudu, nes Latvijoje MMA – jau 360 eurų, o Estijoje – 390 eurų. Įsivedus eurą, darbo užmokestis Lietuvoje tapo tiesiogiai palyginamas ne tik su latvio ir esto, bet ir vokiečio, belgo ar airio atlyginimu. Gal šis faktas ir nėra ekonominis argumentas darbdaviui remti prie sienos, tačiau visgi nereikėtų sumenkinti jo psichologinės reikšmės. Mūsų šalies įstojimas į euro zoną plačiau praveria šliuzus ne tik kainų, bet ir pajamų susilyginimo procesui.
