Tačiau, Ingridos Šimonytės Vyriausybė nuo pat pradžia užduoda aiškų stagnacijos ir daugelio atveju, pastebimo silpnos ministrų kompetencijos toną.
Stagnacija pastebima dėl atsakomybės stokos. Vyriausybės per šimtą dienų įsteigta Ekspertų taryba bei kitos darbo grupės, veikia neatsakydamos už nieką, ypač už rezultatus, o darbo grupių dalyviai neprisiima atsakomybės už tai, ką jie sako.
Gražiai ir tuo pat metu naiviai skamba idėja į vieną kambarį suburti žmones su akademiniais laipsniais, kurie esą ims ir prikurs protingų sprendimų. Ekspertai yra lygiai tokie pat žmonės su tokiomis pat žmogiškosiomis silpnybėmis ir savais interesais. Ekonominiuose pandemijos valdymo sprendimuose šie ekspertai tiesiogiai transliavo tik tai, ko nori stambieji prekybininkai. Mes buvome priversti grūstis prekybos centruose, kai mažus išteklius turintys smulkieji turėjo užsidaryti ir kažko laukti. O, tuo tarpu, policija, gaudydama vėją laukuose, turėjo imituoti viruso judėjimo po šalį stabdymą. Tokie sprendimai yra mažų mažiausiai nelogiški, nesąžiningi ir kelia nusivylimą bei pyktį.
Savarankiškai dirbantys per šias 100 dienų buvo suvaryti į skurdą tiesiogine ta žodžio prasme. Ši Vyriausybė panaikino nuomos kompensacijas, o vos 260 eurų siekianti tiesioginė pagalba leido nepateisinamai ilgai tęsti veiklos apribojimus tūkstančiams žmonių, nes biudžetui tai kainuoja mažai. Reikia pažymėti, jog Lietuvoje parama savarankiškai dirbantiems žmonėms yra mažiausia vertinant net kaimyninių šalių pagalbos schemas.
Iš Europos siūlomų 2,2 milijardų Atsigavimo fondo lėšų šiais metais Lietuvą galbūt pasieks vos 300 milijonų, kurių didžioji dalis nueis į viešąjį sektorių – energetikos ir valstybės duomenų bazių bei informacinių sistemų tvarkymo projektus. Galima surasti šimtą pasiteisinimų, kodėl taip lėtai naudojama tikslinė ES pagalba, tačiau jie nepaneigs fakto, jog „naujoji biurokratija“ elementariai užsižaidė savo taisyklių ir tvarkų labirintuose.
Lietuva labai įvairi ir jos socialinės ekonomika be galo skiriasi priklausomai nuo to, kur žvelgiame. Neadekvatūs apribojimai smulkių prekybos įmonių ir individualia veikla besiverčiančių žmonių veiklai pirmiausiai smogė regionams. Na, matyt, ekspertams tai atrodė priimtina kaina.
Didžioji Vyriausybės klaida yra nesiūlyti pokyčių dabar. Seimo pavasario sesijos darbų programoje daugybė „tuščių“ eilučių, kur įrašyti tik įstatymų pavadinimai nepateikiant jokio turinio ar projekto. Ingrida Šimonytė norėdama kažką prasmingo nuveikti, turi laiko iki 2022 metų rudens sesijos. Tada prasidės rinkimų maratonas ir visi kalbės apie savivaldos rinkimus, o dėl trijų rinkimų maratono vyksiančio 2024 metais galima nurašyti visą laikotarpį tarp Savivaldos ir Europos Parlamento rinkimų.
Mokesčių sistemos sutvarkymo planai nukelti net į 2023 metus. Normalaus atsakymo, kodėl taip daroma, nėra. Tenka konstatuoti, jog tiesiog nėra politinės valios ir sutarimo valdančiųjų tarpe. Viena yra per rinkimus šūkauti – viską didinsim, o mokesčius mažinsim, ir visai kas kita – turėti 10 procentų biudžeto deficitą bei išaugusią valstybės skolą. Tokioje situacijoje tik laiko klausimas, kada konservatorių premjerė grįš prie diržų veržimosi politikos.
Kažką norėjau parašyti ir apie kultūrą, tačiau susidaro įspūdis, jog kultūros Lietuvoje nebėra. Graudžiai atrodo kultūros ministras TV laidose mėginantis paaiškinti kodėl prekybos centrai gali veikti, o muziejai ne. Dar graudžiau yra tai, kad kultūros sektorius ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES nukentėjęs nuo pandemijos labiausiai, neturi realių pagalbos schemų. Kultūros tarybos stipendijų menininkams sistema virto socialinių išmokų menininkams nukentėjusiems nuo pandemijos instrumentu. Visi tai žino, tačiau tyli. Bet kodėl tyli ministras, premjerė? Seimo pavasario sesijos darbų programoje nėra nė vieno kultūros politikos įstatymo projekto. Vadinasi, visas yra gerai? Vargu.
Baimės ir biurokratijos daug, aiškių sprendimų ir atsakomybės mažai, o laikas sparčiai bėga. Ruduo Vyriausybei nebus lengvesnis.
