Paskutiniai trys mėnesiai panašūs į keistokas lenktynes - kas ir kam greičiau pareikš nepasitikėjimą?
Per šį laikotarpį tai padarė: keletas Seimo narių Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkui, socialinės apsaugos ir darbo ministras Kėdainių savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai, Seimo pirmininkas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkui, Šiaulių miesto savivaldybės administracija Šiaulių oro uosto direktoriui, kultūros ministrė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriui, žemės ūkio ministras Nacionalinės žemėtvarkos tarnybos vadovui, ir t.t. Tik Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas numato galimybę atleisti asmenį, praradusį pasitikėjimą.
Tačiau ir ši norma taikoma tik politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimtiems įstaigų vadovams. Ar tokią galimybę numato Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas? Ne. Sudarytą sutartį su darbuotoju galima nutraukti tik Darbo kodekso numatytais atvejais, o darbdavio valia – iš esmės tik už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Nėra tokio darbo sutarties nutraukimo pagrindo kaip „praradęs pasitikėjimą“. Tad kaip teisiškai reikėtų vertinti reikalavimą atsistatydinti, jei galimybės atleisti praradusį pasitikėjimą asmenį įstatymai nenumato? Teisinis reguliavimas riboja atleidimo pagrindus ir tai daro ne šiaip sau – taip siekiama apsaugoti darbuotoją, suteikti jam socialinį stabilumą, o valstybės tarnybos atveju, dar ir užtikrina valstybės valdymo stabilumą, apsaugodamas valstybės tarnautojus nuo politinių vėjų kaitos.
Ar toks reguliavimas yra efektyvus – tai atskira tema, bet ar teisėta, kai darbdavys pareiškia, jog jei neatsistatydinsi (neparašysi pareiškimo savo noru), surasiu, kaip tave atleisti? Atsakymas, man atrodo, akivaizdus. Raginimas nutraukti darbo ar valstybės tarnybos teisinius santykius kitais pagrindais nei numato Darbo kodeksas ar sutartis, yra, mažų mažiausiai, nepagarba teisinės valstybės principams, ir net gali būti prilyginamas teisės pažeidimui. Yra dar ir kitas aspektas. Įsivaizduokime, ministras pareiškia nepasitikėjimą valstybinės įmonės vadovui.
Ministro nuomone, šis vadovas remia ne tuos projektus, kuriuos turėtų paremti jo vadovaujama įmonė. Kadangi nėra universalios tiesos, kokius projektus remti, teisinės valstybės principas reikalauja aiškiai apibrėžti kompetencijas: kas ir ką gali spręsti. Ir jei tokia sprendimo teisė suteikiama įmonės vadovui, tokia teisė ginama įstatymo, taip pat ir ribojant kitas galimas spaudimo priemones, kaip, pavyzdžiui, galimybę „bet kada“ atleisti vadovą.
Taigi, reikalavimai darbuotojui ar valstybės tarnautojui atsistatydinti, net ir gerų norų siekiant, kelia abejones, ar suvokiamas konstitucinis valdžių padalinimo principas, ar neskatinami bandymai „apeiti“ įstatymus. Ar yra išeitis? Aišku, kad taip. Labai atidžiai įvertinus galima pagalvoti apie tai, ar kai kurie valstybės tarnautojai neturėtų būti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais, kokių įstaigų vadovus galima būtų atleisti „bet kada“, o kuriuos reikia saugoti nuo politikų tiesioginės įtakos, ir pan. Atsakius į šiuos klausimus būtų galima elgtis taip, kaip ką tik pasielgė naujai išrinktas JAV prezidentas Trumpas, kuris visai neseniai pasiūlė atsistatydinti 46 prokurorams, iš kurių vienas nesutiko ir buvo atleistas, nes tokią teisę JAV prezidentui suteikia įstatymas.
Tačiau Lietuvoje, panašu, kur kas paprasčiau reikšti nepasitikėjimą, o tada ir apie sistemines problemas galvoti nebereikia. Simptomatiškai ydingas žemės ūkio ministro paskelbtas planas, pagal kurį atstatydinus Nacionalinės žemės tarnybos vadovą, iš 32 Nacionalinės žemės tarnybos skyrių ir departamentų sukūrus 23, problemų, su kuriomis susidūrė investuotojai, įsigiję Žalgirio stadiono sklypą, nebeliks. Deja, problema visai ne vadove, o žemės ūkio ir aplinkos ministerijų sukurtame teisiniame reguliavime, kuriame „ir velnias koją gali nusilaužti“. Gintautas Bartkus – advokatas, Vilniaus Universiteto teisės fakulteto dėstytojas
