Neįtikėtina, kad, einant 34-iesiems Nepriklausomybės metams, vis dar nesugebame įveikti savo pačių susikurtų biurokratinių kliūčių ir užtikrinti, kad Lietuvos piliečiai, išvykę dirbti, studijuoti ar gyventi į užsienio šalis (daugiausia NATO valstybes), neprarastų Lietuvos pilietybės.
Artėjantis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo – dar vienas šansas ištaisyti praeities klaidas ir sugrąžinti visiems Lietuvos piliečiams pilietybę, kurios jie net neturėjo prarasti.
Deja, 1992-aisiais priimta Konstitucija, puikiai atspindinti to meto Lietuvos realijas, šiuo metu neatitinka laiko iššūkių. Atkūrę Nepriklausomybę ir turėdami 3,7 mln. piliečių, mes gal ir nejautėme, kad, praėjus trečdaliui amžiaus, turėsime ieškoti atsakymų į egzistencinius demografinius klausimus. Vis dėlto atsivėrusios sienos ir ekonominės paskatos paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį bei šio amžiaus pradžioje paskatino piliečius ieškoti galimybių svetur – daugiausia Anglijoje ir JAV.
Pasigirsta balsų, kad šie išvykėliai metė Lietuvą – išdavė savo šalį dėl sotesnio kąsnio. Tai absurdiški teiginiai. Integracija į Europą ir greitėjanti globalizacija paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį reiškė, kad galime įsitraukti į pasaulinę ekonomiką po kone 50 sovietinio sąstingio metų. Džiaugėmės naryste Europos Sąjungoje, atvėrusia iki tol neregėtas ekonomines galimybes. NATO saugumo garantijos suteikė skėtį, leidžiantį užsienio investuotojams nesibaiminti tolimos valstybės rytiniame Europos pakraštyje.
Vis dėlto su fantastiškomis makroekonominio augimo perspektyvomis ateina ir naujų iššūkių. Laisvas žmonių judėjimas laisvų ir demokratinių šalių bendruomenėje reiškia, kad žmonės laisvi rinktis, kur jiems kurtis ekonominę gerovę. Kadangi Lietuvoje ekonominės galimybės buvo ar atrodė ribotos, darbštūs ir galvoti tėvynainiai ieškojo ir rado galimybių svetur. Ir aš didžiuojuosi jais.
Man teko 18 metų gyventi, dirbti, studijuoti, auginti vaikus įvairiose Amerikos, Azijos, Australijos ir Europos šalyse. Teko dalyvauti lietuvių bendruomenių veikloje visuose žemynuose.
Lietuviškumo puoselėjimas sekmadieninėse mokyklėlėse yra lietuviškumo aukuras, padedantis ugdyti tikrus lietuvius, tikrus patriotus. Mamos ir tėčiai dirba mokytojais, nesitikėdami jokio atlygio aukoja savo laiką, kad sudomintų vaikus lietuvių kalba ir kultūra. Šiose užjūrio bendruomenėse lietuvybė klesti. Ir mes privalome jiems už tai nuoširdžiai padėkoti.
O mes, užuot skatinę lietuvybę, drįstame atimti iš lietuvių pilietybę. Neuždarykime ir neatstumkime savo žmonių.
Galbūt pirmos kartos lietuvis australas panorės grįžti ir Lietuvai atnešti naujų idėjų, pasidalinti asmeniniais įgūdžių ir patirtimis. Galbūt Čikagos lietuvių anūkas, sukūręs įspūdingą verslą, panorės jį plėsti Lietuvoje. O gal lietuvių kilmės argentinietė ras porą Kaune ir nuspręs likti gyventi čia, su mumis. Gal Japonijos lietuvio pasakojimas apie ištakas suintriguos ir paskatins japonus atvykti į Lietuvą.
Ateitis nežinoma ir nenuspėjama. Bet uždarydami kelius, kartais net įskaudindami savus, užsidarome nuo galimybių, nešančių naudą mums visiems.
Žydrūno Ilgausko istorija yra viena absurdiškiausių. Atsimenu, kaip, lankydamiesi Kauno krepšinio mokykloje, į treniruotę ateidavome anksčiau, kad pažiūrėtume į vyresnius bendražygius, tarp jų – Big Z, Šarūną Jasikevičių ir kitus būsimus elitinius krepšininkus. Pamenu 218 cm ūgio Žydrūną, einantį į treniruotes tame pačiame lietuviškajame Kaune. Po alinančių traumų jis sugebėjo atsitiesti, dukart sudalyvauti NBA visų žvaigždžių rungtynėse ir laimėti NBA čempiono žiedą. Maža to, jis įsivaikino du vaikus iš Lietuvos vaikų namų. Kiek mūsų piliečių drįsta žengti tokį žingsnį?
Vis dėlto iš jo buvo atimta Lietuvos pilietybė. Sunku pasakyti, kodėl, bet, esu tikras, biurokratai sugebėjo rasti priežastį.
Štai dabar mes norime suteikti Lietuvos pilietybę Allison Reed, nes ji padėjo lietuviui Sauliui Ambrulevičiui laimėti bronzą Europos dailiojo čiuožimo čempionate. Tikrai turime duoti, bet ne už nuopelnus, nes jie abstraktūs ir subjektyvūs, o už norą atstovauti mūsų šaliai ir unikalų į Lietuvą atnešamą talentą. Šiuo atžvilgiu svarbu ir tai, kad ji – NATO valstybės pilietė, o ne kokia nors Kremliaus veiksmus toleruojanti rusų aktorė, šokėja ar dainininkė.
Yra tokių Europos valstybių, kurios tiesiogine šio žodžio prasme prekiauja savo pilietybe. Mes to, laimei, nedarome, niekad nedarėme ir, esu tikras, niekada nedarysime. Tačiau neturėtume užsisklęsti ir kitame kraštutinume, kuris, deja, iki šiol lemia mūsų pilietybės politiką ir atima iš Lietuvos lietuvius. Grąžinkime lietuvius Lietuvai.
