Verslas aktyviai draudžiasi nuo svaro kritimo
Birželio 23 d. britai balsuos, ar likti ES sudėtyje. Naujausiais gyventojų apklausos duomenimis, 41 proc. pageidauja atsiskirti, 41 proc. norėtų likti, o likę 18 proc. yra neapsisprendę. Tiek, kiek siekia apklausų rezultatų stebėjimo istorija, pasiskirstymas tarp atsiskyrimo šalininkų ir priešininkų visą laiką ir svyravo apie 40 proc. Tris kartus šalininkų stovykla buvo susitraukusi žemiau 35 proc. ribos – 2015 m. pabaigoje, vasario ir balandžio viduryje, tačiau netrukus grįždavo į 40 proc. artimą poziciją. Panašu, kad būtent neapsisprendę 18 proc. ir bus ta juodoji dėžė, kuri lems referendumo išeitį.
Gyventojų apklausos rodo, kad britai yra įsitikinę, jog atsiskyrimas nuo ES yra vienintelis būdas efektyviai susitvarkyti su imigracija. Kita vertus, panagrinėjus kompleksines sprendimo atsiskirti pasekmes, tampa aišku, kad Didžioji Britanija, nutarusi išeiti iš ES sudėties, turėtų daug gerokai rimtesnių rūpesčių, nei galėtų amortizuoti imigracijos sustabdymas.
Pirmiausia Didžiajai Britanijai tektų susitvarkyti su užsienio prekybos santykių griūtimi. JAV prezidentas B. Obama vizito Didžiojoje Britanijoje metu prieš keletą savaičių pareiškė, kad JAV prioritetas yra laisvos prekybos sutartis su ES ir kad Didžioji Britanija atskirai yra kažkur eilės gale. Panašu, kad lygiai tą patį komunikuoja ir ES – ji pradėtų derybas su atsiskyrusia Didžiąja Britanija dėl užsienio prekybos sutarties tik po to, kai „skyrybos“ būtų baigtos. Tokie prioritetai reikštų net ne keletą metų, o galbūt penkmetį ar net dešimtmetį, kol atsiskyrusi Didžioji Britanija susitvarkytų užsienio prekybos santykius su svarbiausiomis prekybos partnerėmis. Remiantis OECD vertinimu, Britanijos ekonomikos augimas būtų 3 proc. lėtesnis iki 2020 m. ES, greičiausiai, taip pat stebėtų ekonomikos augimo tempų sulėtėjimą – dėl žlugusios vieningos erdvės koncepcijos, finansų rinkų neramumų.
Kaip visada, geriausiai viską jaučia finansų rinkos, ir žvilgterėjus į Didžiosios Britanijos svaro sterlingų kitimo dinamiką, panašu, kad rinkos nerimauja. Svaras buvo sustiprėjęs balandžio gale, bet per gegužę vėl krito. Informacija, kad įmonės aktyviai draudžiasi nuo svaro kritimo, rodo, kad referendumo baigties prognozės išties lieka labai neaiškios.
Skolų negrąžins, bet ekonomika taps sveikesnė
Ką tuo tarpu veikia Pietuose patogiai įsitaisę, truputį primiršti ir „Brexit“ šešėlio užgožti graikai? Jie patys teigia, kad sprendžia savo problemas. Vėl atnaujinti, regis, nesibaigiantys debatai, įstatymų pakeitimų ir ekonominių reformų svarstymai naktimis, lydimi protestų už Parlamento sienų. Graikijos ministras pirmininkas A. Tsipras teigia, kad gegužės 9 d. tarp Graikijos vyriausybės ir Europos kreditorių sutartas nenumatytų atvejų fiskalinis mechanizmas nebus panaudotas, nes Graikijos vyriausybė jau ėmėsi pakankamų veiksmų kovai su korupcija, investicijų pritraukimui užtikrinti ir išvesti šalį į ekonomikos augimo kelią dar šių metų antroje pusėje.
Gegužės 24 d. euro grupės susitikime bus vėl svarstoma, ar dovanoti Graikijai dalį skolų. Tačiau visos šios diskusijos ima priminti lėlių teatrą, kuriame visi vaidina išmoktus vaidmenis, tuo tarpu pamirštama, kad realybė yra kitokia. Tiesa yra ta, kad net ir įvedusi visas reikalaujamas ir pačių sugalvotas reformas, Graikija vis vien nebus pajėgi sugrąžinti savo skolų. Ir jei manysime, kad esminis visų šių titaniškų pastangų tikslas yra bet kokiomis priemonėmis apsaugoti šalį nuo bankroto, tai jis veikiausiai liks nepasiektas. Tiesa, pakeliui Graikija turėtų apsitvarkyti ir padaryti savo ekonomiką sveikesnę.
Kol kas Europa keičiasi nepakankamai
Ar šių neramumų pakaks išjudinti Europos vienybės pamatus ir paskatinti kitas valstybes, kurių, nepatenkintų įvairiais vieningos erdvės ypatumais, randasi vis daugiau? Bruzdančius nuraminti galėtų tik sveikas ekonominis ir politinis ES ir euro zonos paveikslas, kuris komunikuotų žinią, kad net jei atskiros valstybės turi unikalių problemų, jos gali jas spręsti pačios, neįveldamos kitų šalių ir nepažeisdamos sąjungos pamatų.
Deja, tikrovė yra kitokia. ES išlieka politiškai susiskaldžiusi, laikas bėga daug greičiau, nei materializuojasi struktūrinės reformos, o ekonomika, nepaisant milžiniškos apimties Europos centrinio banko vykdomos kiekybinio skatinimo programos, ir toliau demonstruoja jokių džiugių perspektyvų nerodančias tendencijas. Taip ir norisi išvesti paralelę su vienu iš keleto Holivudo filmų, kuomet herojus užstringa vienoje dienoje ar kiek ilgesniame laikotarpyje ir niekaip negali iš jo išsiveržti, kol pasikeitęs pats, įdėjęs dideles pastangas, galiausiai sugeba pradėti naują dieną. Europai išsiveržti iš užburto rato vis nepavyksta, nes ji nesikeičia pakankamai. Ir dėl šios priežasties susirūpinimas ES, euro zonos vientisumu ilgajame laikotarpyje išties tampa pagrįstas ir verčia susimąstyti, kaip Europos žemėlapis atrodys po 20 metų.
