2012 m. už socialdemokratus žadėjo balsuoti 16,9 proc. rinkėjų, už konservatorius 7,9 proc. Galiausiai LSDP gavo 38, o Tėvynės Sąjunga 33 (2 vietomis daugiau nei šiais metais) vietas Seime. 2014 m. renkant Europos parlamento narius, socialdemokratai tikėjosi 27,5 proc. paramos, konservatorius žadėjo paremti tik 7,5 proc. Abi partijos surinko virš 17 proc. balsų. Socialdemokratai neteko vieno mandato, konservatoriai dviejų. 2015 m. savivaldybių rinkimuose už socialdemokratus žadėjo balsuoti 23,9 proc. gyventojų, už konservatorius tik 11,2 proc. LSDP savivaldybių tarybose gavo 372 vietas, o konservatoriai 258 vietas.
Tačiau Vilniaus mieste socialdemokratai trejus rinkimus iš eilės prarado po vieną vietą. 2016 m. visuomenės nuomonių apklausos socialdemokratams taip pat žadėjo bent jau antrą vietą pagal mandatų skaičių. Tačiau partiją ištiko (ne)laukta krizė.
Per vienerius metus LSDP sugebėjo prarasti visą turėtą paramą regionuose. Ar galėjo socialdemokratai suvaldyti šią krizę? Taip, galėjo. 2012 m. atėjusi į valdžią partija turėjo visas galimybes išlikti valdančiąja mažiausiai dvi kadencijas.
Aplinkybės tam buvo pačios palankiausios. Ketveri konservatorių valdymo metai ir naktinių reformų nuvarginti gyventojai norėjo ramybės ir permainų. Tačiau socialdemokratai padarė kelias esmines klaidas.
Klaida Nr. 1 – socialdemokratai pažadėjo ramybę ir permainas, tačiau galiausiai apsiribojo tik ramybe. Jei kadencijos pradžioje Vyriausybės veiksmus buvo galima pateisinti artėjančiu pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai, tolesnis nieko neveikimas pradėjo badyti akis.
Galiausiai partija nusivylė ir jos rėmėjai, kurie tikėjosi, kad socialdemokratai panaikins didžiąją dalį naktinės reformos metu priimtų įstatymų ar įgyvendins tuos pažadus apie kuriuos socialdemokratai kalbėjo metai iš metų. Tačiau žiūrint iš šalies, valdžios vairą turėjo politikai, kurie tiesiog norėjo ramiai pragyventi ketverius metus.
O atėjus rinkimams, labai nustebo sužinoję, kad niekas neįvertino jų (ne)nuveiktų darbų.
Klaida Nr. 2 – socialdemokratai nesugebėjo suvaldyti Vyriausybę ištinkančių krizių.
Per ketverius metus pasikeitė 11 ministrų, daugiau už šią Vyriausybę ministrus keitė tik šeštoji Vyriausybė. Tarp ministro pirmininko patarėjų neatsirado nė vieno komunikacijos eksperto, kuris sugebėtų pastarajam paaiškinti, kad dažnas nuomonių keitimas ir vienas kitam prieštaraujantys teiginiai kenkia ne tik Vyriausybės reputacijai, bet asmeniniam ministro pirmininko įvaizdžiui.
Klaida Nr. 3 – socialdemokratai pernelyg pasitikėjo reitingais. Įvairios visuomenės nuomonės apklausos nuolatos žadėjo triuškinančią LSDP pergalę rinkimuose. Tačiau rinkimų dieną partijos rezultatai nebuvo įspūdingesni nei konservatorių, kuriems buvo prognozuojamas pralaimėjimas. Aukšti reitingai sukūrė iliuziją, kad partija turi didesnį palaikymą visuomenėje, nei iš tikrųjų yra.
Klaida Nr. 4 – valdžioje esanti partija negali rinkimų išvakarėse kalbėti rinkėjams nepopuliariomis temomis. Tai yra aksioma – prieš rinkimus turi pranešinėti tik geras naujienas, tai kas kenkia reitingams, turi būti pasakyta tik po rinkimų. Tačiau LSDP rinkimų išvakarėse drąsiai pradėjo naujo Darbo kodekso svarstymus Seime, paskui patys siekė, kad jis nebūtų priimtas, galiausiai balsavo už jo priėmimą.
Rinkėjai nesugebėjo įvertinti tokio neapsisprendimo.
Klaida Nr. 5 – socialdemokratai tinkamai nepasiruošė rinkimams. Formaliai rinkimams buvo ruoštasi, pasisamdyti konsultantai, prikurta atributikos, pagaminta kalendoriukų. Šiais metais partija kaip niekad aktyviai išnaudojo socialinius tinklus. Tačiau turėdami aukštus, tačiau krentančius reitingus, populiarų ministrą pirmininką, tačiau skandaluose paskendusią vyriausybę, socialdemokratai rinkimų maratoną pradėjo paskutinėmis savaitėmis. Socialdemokratai tinkamai neįvertino ir kaip jų pasitikėjimui gali pakenkti Vyriausybės padarytos klaidos ar korupciniai skandalai.
Klaida Nr. 6 – socialdemokratai taip ir nesuprato, kad viešieji ryšiai nėra tik premjero pasirodymas per televiziją žinių laidoje. Su partijos įvaizdžiu ir reputacija reikia dirbti nuolatos, o valdžioje esanti partija turi skirti dvigubai didesnes pastangas komunikacijai nei kitos. Jei yra kokie pasiekimai neužtenka tik išsiųsti spaudos pranešimą ar patalpinti jį interneto puslapyje. Jei Vyriausybės ir partijos reputacija nukenčia reikia investuoti į žalos atitaisymą, tam reikia dirbti su savo įvaizdžiu ir komandoje reikia turėti patyrusius specialistus. Tai per vėlai suprato ir Premjeras. Žadėjęs asmeniškai užsiimti partijos įvaizdžiu, jis išvyko atostogų, o paskui stebėti Olimpinių žaidynių, tad galiausiai jam nieko kito neliko, kaip tik pripažinti, kad nepakankamai skyrė dėmesio rinkimams.
