Prieš penkerius metus Šiupylių kaimo (Šiaulių r.) gyventojai nė neįsivaizdavo, kaip gali pakisti jų gyvenimas. Iki tol ramiai gyvenę žmonės šiandien turi begalę veiklos: tvarko savo aplinką, dalyvauja įvairiuose renginiuose, kuria, prekiauja, vykdo projektus, varžosi tarpusavyje ir t. t. Visą šią pirtį užkūrė entuziazmo nestokojanti ir idėjas galvoje vos spėjanti rikiuoti bendruomenės pirmininkė Laima Skopienė. „Džiaugiuosi, kai savo pavyzdžiu uždegu ir kitus“, – tvirtino moteris.
Gimė tarsi kūdikis
Iš Gruzdžių miestelio kilusi Laima mąstyti apie Šiupylių kaimo bendruomenės įsteigimą pradėjo dirbdama vietos Kultūros namuose renginių organizatore. „Suvokiau, kad darbai eitųsi daug sparčiau, jei kaime gyvuotų bendruomenė, su kurios nariais galėčiau daug paprasčiau viską derinti“, – prisiminė L.Skopienė.
Šia savo mintimi ji pasidalijo su kitais aktyviais kaimo gyventojais ir brandino ją net devynis mėnesius. „Užtat ir sakau, kad bendruomenė gimė tarsi kūdikis po devynių nešiojimo mėnesių“, – linksmai pasakojo pirmininkė. Į steigiamąjį susirinkimą sugužėję kaimo žmonės vienbalsiai nutarė, kad naujos bendruomenės pirmininke turi tapti Laima.
„Gavau kaip su šluota per galvą. Tikėjausi pagalbos, o gavau daugiau darbo“, – visai dėl to nepykstanti sakė moteris. Ji džiaugiasi, kad po šio įvykio darbai tikrai paspartėjo, bet prisimena, kokia sunki buvo pradžia. „Nieko nežinojau, o padėti niekas neskubėjo. Esu įsitikinusi, kad bendruomenės turėtų aktyviai tarpusavyje bendrauti, deja, realybėje pamačiau ką kitą.
Daugelis nė pirštelio nepajudina, kad padėtų naujokui“, – tvirtino rankų nenuleidusi entuziastė.
Pinigai iškreipia vertybes
Tačiau L. Skopienei pasisekė rasti geranoriškų žmonių, kurie ne tik patarė, kaip ir ką geriau daryti, bet ir atsiuntė su Europos Sąjungos parama sėkmingai įvykdytų projektų pavyzdžių. Laima itin šiltai prisimena jau amžino poilsio išėjusią Akmenės rajono merę Eugeniją Meškienę.
„Nors nebuvome gerai pažįstamos, šiai moteriai galėjau skambinti nors ir naktį, ji niekada neatsisakydavo padėti“, – kalbėjo Šiupylių kaimo bendruomenės pirmininkė. Jai pasisekė sutikti ir daugiau geranoriškų, nesavanaudžių žmonių. „Juk nėra taip, kad gimęs žmogus viską žino ir viską moka. Aš pati jau įpusėjau gyvenimą, o dar tiek daug nežinau. Tikiu, kad dalytis žiniomis ir patirtimi būtina“, – sakė pirmininkė.
Įkūrusi Šiupylių kaimo bendruomenę moteris spėjo susipažinti su daugybe žmonių, pamatyti, kaip tvarkosi kitos bendruomenės ir kokie yra jų pirmininkai. „Tokiam darbui reikia žmogaus, kuriam rūpėtų tai, ką jis daro. O tokių sutikau nedaug. Bet juk ne dėl pinigų reikia gyventi! Kartais pamąstau, kad jei bendruomenių pirmininkai gautų didelį atlyginimą, jais taptų ne tie, kurie turėtų“, – savo nuomonę dėstė L.Skopienė.
Idėjos kyla viena po kitos
Šiupylių kaimo bendruomenė įvykdė ne vieną projektą. Vieni svarbiausių nuveiktų darbų, L.Skopienės manymu, yra buvusioje apleistoje katilinėje įkurta sporto salė bei du kartus per metus vykstanti ir gražia kasmetine tradicija tapusi amatininkų mugė.
„Mūsų kaime gyvena daug gabių žmonių. Turime ir drožėją, ir žolininkę, ir maisto puošėją, ir aludarį, ir dar daug kitų, kurie nenori skelbtis. Per muges jie pristato savo darbus, prekiauja, susipažįsta su kitais amatininkais“, – džiaugėsi moteris.
Pirmininkė pripažino, kad čia, kaip ir kituose kaimuose, gyvena daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie retai nuvažiuoja į didesnį miestą, todėl ji pakvietė atvykti prekybininkus iš kitur. „Pavyzdžiui, pavasarį reikia vazonų gėlėms sodinti, gėlių sėklų ar medelių. Vien dėl jų vyresni Šiupylių gyventojai į miestą nevažiuoja, todėl sodina tik tai, ką turi. O dabar jie gali įsigyti prekių niekur neišvažiuodami“, – pasakojo Laima.
Gaivins mokyklą
Ateityje L.Skopienė žada nuveikti dar daugiau. Štai jau šį mėnesį bus pradėti pagrindinės Šiupylių mokyklos, kuri prieš daugiau nei metus buvo uždaryta, remonto darbai. Čia ji sumanė įkurti ir kaimo muziejų bei tokiu būdu pabandyti pritraukti daugiau ekskursijų.
„Šiupyliai nėra paprastas kaimelis. Čia juk gimė knygnešiai Augustinas Gricius ir Augustinas Baranauskas. Be to, yra labai gražių sodybų. Tikrai turime ką parodyti. Ateis diena, kai čia užsuks vis daugiau ekskursijų autobusų“, – kalbėjo Laima. Ji slapta tikisi, kad gyvenimas Lietuvoje dar pagerės ir į mokykla vėl žingsniuos mokiniai. „Matau, kokia mokykla svarbi žmonėms. Per renginius ten plūsta ir jauni, ir seni. Tai – kultūros židinys. Visiems skaudu, kad mokykla uždaryta“, – neabejojo bendruomenės pirmininkė.
Moteris pripažino, kad daryti gerus darbus nėra lengva. Netrūksta ir skeptiškai tokią veiklą vertinančių žmonių. „Dažnai sulaukiu klausimo, kam man to reikia. Kartais ir pati savimi suabejoju. Bet tada ramiai pamąstau, giliai įkvepiu ir visada suvokiu tą patį – kad tikrai reikia“, – apie užklystančias dvejones pasakojo Laima.
L. Buitkutė
