„Reikėjo nuimti tvarstį, aišku, kiekvienas žmogus jaudinasi, galvoji, kaip čia pavyko. Prieš tai visą laiką matai tokį vaizdą, ir po to, kai nuima tvarstį, viską matai ryškiai“, - džiaugiasi Vitalijus.
Kauno klinikų medikai transplantuoti vidinį ragenos sluoksnį mokėsi Nyderlanduose. Ten kiek anksčiau ragenos persodintos ir kitai lietuvei. Tiek ji, tiek Vitalijus pasakoja, kad iki operacijos ne tik ako, bet ir staigūs akies obuolį perveriantys skausmai net parklupdydavo.
Iki šiol donorų ragenos Lietuvoje buvo persodinamos, tačiau pačios operacijos pacientams buvo sunkiai pakeliamos. Vien siūlai akies obuolyje buvo laikomi metus, dar tiek pat laiko pacientai negalėdavo užsiimti jokia fizine veikla, pavyzdžiui, ko nors sunkiau pakelti. Išmokę ragenas persodinti kitaip, Lietuvos medikai visus šiuos šalutinius poveikius apėjo.
Medikų teigimu, iš jų pusės jau padaryta viskas, kad žmonėms dėl ragenos ligų, būtų grąžintas regėjimas. Tačiau su ragenų donoryste situacija apgailėtina. Rageną transplantacijai galima paimti net ir praėjus dešimčiai valandų po žmogaus mirties ir saugoti savaitę, kol atsiras tinkamas recipientas. Kasmet reikia bent trijų šimtų ragenų, tačiau jas aukoti mirusiųjų artimieji bijo. Jei kitus organus artimieji paaukoti ryžtasi, tai akių liesti dažniausiai neleidžia.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.
