Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, 1985 metais baigęs Vilniaus universitetą, dirbęs Lietuvos istorijos institute bei ypatingajame Lietuvos archyve, siūlomas tapti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovu.
Seime vykusio pateikimo metu mokslininkas sulaukė kritikos. Seimo narys Robertas Šarknickas A. Bubnį įvardijo kaip tą, kuris yra sukilimo centre pradininkas. R. Šarknicko teigimu, 61 centro darbuotojas būtų prieš A. Bubnį.
Tuo tarpu istorikas nesutinka su politiko nuomone ir teigia, kad nei jis, nei kiti tyrimo centro darbuotojai nesiekė buvusio vadovo Ado Jakubausko nuvertimo.
„Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nesutikčiau su tokiu įvardinimu kaip perversmas. Tuose raštuose, 17 mūsų istorikų, kurie kreipėsi į Seimą, mes kritikavome buvusio generalinio direktoriaus veiksmus, tačiau niekur nereikalavome, kad centro generalinis direktorius būtų pašalintas iš pareigų.
Mes kritikavome tuos veiksmus, su kuriais negalėjome sutikti. Tai, kad jis buvo pakeistas, yra Seimo prerogatyva, ne mūsų. Aš ne visai norėčiau sutikti ir su tuo, kad 61 centro darbuotojas buvo prieš mane asmeniškai. Ne. Buvo tie, kurie palaikė generalinį direktorių profesorių Adą Jakubauską. Tai nėra vienas ir tas pats.
Dėl sutelkimo manau, kad tai yra labai sunki užduotis, bet, manau, ją įmanoma įvykdyti, jei bus laikomasi demokratiškų bendravimo normų ir bus atsižvelgiama į visų pusių nuomones“, – savo poziciją išsakė kandidatas į generalinio direktoriaus poziciją.
Jau buvo savo pirmtako pozicijoje
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis pastebėjo, kad A. Bubnys jau buvo tokioje pačioje situacijoje kaip ir atleistas LGGRTC vadovas A. Jakubauskas. Anot Seimo nario, A. Bubnys jau buvo atleistas už negebėjimą Lietuvos ypatingajame archyve užtikrinti sklandaus darbo.
„Tikrai buvo toks patyrimas, aš tuomet dirbau Lietuvos ypatingajame archyve, ten buvo irgi konfliktas. Blogai buvo tai, kad politinė situacija buvo labai įtempta. Aš buvau paskirtas prie vienos valdžios, valdžia pasikeitė, kuri parėmė oponuojančią pusę. Aš nebuvau atleistas formaliai. Aš pats išėjau savo noru. Tiesiog grįžau dirbti į Lietuvos istorijos institutą.
Tokios sąlygos sudarytos, kad normalaus darbo dirbti nebuvo galima. Manau, kad turėdamas tokį įvairų patyrimą, manau, kad tai man į naudą, kaip dirbti su žmonėmis, kaip spręsti konfliktines situacijas ir pasimokyti iš to, kaip bendrauti su kolektyvu. Nepaisant nuosėdų iš tos istorijos aš, manau, kad ji man gali būti naudinga dabar ir ateityje“, – komentuoja A. Bubnys.
Darbuotojus suvienyti bus nelengva
Mokslininkas pastebi, kad užmegzti LGGRTC santykius su akademine bendruomene yra gerokai mažesnis iššūkis nei suvienyti susiskaldžiusią darbuotojų bendruomenę.
„Manau, kad grąžinti bendravimą su akademine bendruomene, su universitetais bus lengviau negu įveikti vidinį susiskaldymą ir konfrontaciją centre.
Kadangi asmeniškai pažįstu nemažai universitetų dėstytojų ir centro darbuotojų, manau, kad turiu jų tam tikrą pasitikėjimą. Panaikinti tą blokadą, kuri buvo įvesta centro atžvilgiu, manau, bus lengviau, nei stabilizuoti kolektyvą pačiame genocido tyrimų centre.
Kaip seksis, sunku pasakyti, bet aš pats tikrai nesu kerštingas žmogus. Kuris dabar valdžioj ir išnaudoja savo situaciją tam, kad persekiotų savo buvusius oponentus tuo labiau, kad viskas šiuo metu yra viešumoje“, – svarsto mokslininkas ir prideda, kad jei taptų direktoriumi pasistengtų į darbą sugrąžinti atleistą istorikę Mingailę Jurkutę.
Ar paskirti A. Bubnį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniu direktoriumi seimas svarstys balandžio 22 dieną.
