„Gelbėkit vaikus“: vaikams reikia kažko „savo“, nes visa kita yra „visų“

Mažais žingsniais, bet į priekį Anot visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinės direktorės Rasos Dičpetrienės, per pastarąjį dešimtmetį situacija Lietuvos vaikų globos namuose keitėsi. Iškart po nepriklausomybės atgavimo buvo pradėtas vykdyti šių institucijų pertvarkymo procesas, kuris tęsiasi iki šiol. Šiuo metu valstybinės institucijos stengiasi pertvarkyti tokias globos įstaigas ir koreguoti jų paskirtį: juos pakeisti šeimų centrais, stiprinti darnios šeimos modelį, suteikti socialinę bei psichologinę pagalbą problematiškų šeimų nariams. „Per visus devynis darbo metus organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ mačiau kone visus didžiausius pasikeitimus šioje srityje, netgi galėčiau juos vadinti istoriniais įvykiais. Atsirado socialiniai darbuotojai, kurių anksčiau nebuvo, nebeliko tokių globos namų, kuriuose gyvendavo po 100 ar daugiau vaikų. Bet turbūt svarbiausias įvykis buvo tai, kad visuomenė atkreipė dėmesį į tuos vaikus. Jiems, jų istorijoms buvo suteiktas balsas ir erdvė būti išgirstiems. Jie prabilo. Prabilo visuomenei, kuri juos išgirdo ir suprato. Tai parodo ir per pastaruosius porą metų pasikeitę globos įstaigų statistika: 2013–2014 m. Lietuvoje veikė 178 institucijos, dabar – 97“, – įžvalgomis dalinosi organizacijos vadovė.

Tai ko gi reikia vaikams? Anot pašnekovės, dažnai girdimas klausimas: „Tai ko gi tiems vaikams reikia?“ - turi labai paprastą atsakymą: „To paties kaip ir jūsų vaikams“. Be tėvų globos likusios atžalos turi lygiai tokius pačius poreikius kaip ir visi kiti, tik dažnai tie poreikiai ir norai pasibaigia ties baziniais dalykais – drabužiais ir žaislais: „O iš tiesų, labiausiai jiems reikia šeimos arba artimo žmogaus šalia. Suprantama, jog globotiniai dažniausiai neturi „savo“, viskas yra „visų“ arba „mūsų“, todėl turėti artimą žmogų tik sau – jiems didelė vertybė.“ Pasak R. Dičpetrienės, globotiniai mokosi iš gyvo pavyzdžio, o ne iš teorijos. Jie dažnai girdi, kad gyvenime gali būti tuo ar anuo, pasiekti karjeros aukštumų ar laimingai gyventi. Bet jiems – tai tik teorija: „Tačiau kuomet tie pavyzdžiai, tie motyvuoti žmonės atvažiuoja pas tuos vaikus, kalba su jais, rodo dėmesį ir svarbiausia tampa tuo sektinu teorijos įprasminimu, viskas tarsi pasikeičia – jie juos įkvepia. Jiems gyvybiškai svarbu žinoti, jog gyvenimas nesibaigia globos namuose, kad dar yra kitoks pasaulis.“ Bendravimas su vaikais Tokie susitikimai su mažaisiais įvyksta visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ir verslo partnerysčių iniciatyva. Organizacija rūpinasi vaikų globos įstaigomis ir padeda identifikuoti tuos, kuriems tokia pagalba ypač reikalinga. Vienas iš sėkmingų bendradarbiavimo principų – kai verslas padeda ne tik materialiai, bet ir morališkai, skirdami savo laiką ir dėmesį. Tokia iniciatyva organizuojama ir Paparčių Šv. Juozapo vaikų globos namuose. Tarptautinės farmacijos ir sveikatos priežiūros bendrovės „GlaxoSmithKline Lietuva“ organizuojama „Oranžinė diena“, kuomet įmonės darbuotojai praleidžia laiką su globos namų auklėtiniais, vyksta jau trečius metus. Šiais metais buvo organizuojama talka: tveriama tvora, sodinamos gėlės, dažomas mažylių kambarys. Po darbų buvo pasirūpinta ir pramogomis, leidžiant laiką kartu: žaidžiant, gaminant maistą. Vakare vaikams atvežtas spektaklis, o po jo – linksma fotosesija su aktoriais. „GlaxoSmithKline Lietuva“ vadovo Kęstučio Čereškos teigimu, taip praleistos dienos nauda yra abipusė: vaikai praleidžia dieną kitaip, bendrauja, o darbuotojams suteikiama galimybė savanoriauti, be to, tai motyvuoja ir sustiprina visą komandą: „Net neabejoju, kad beveik kiekvienas mūsų turėdami galimybę paaukojame ir paremiame visuomenines organizacijas finansiškai. Tačiau, deja, ne kiekvienas nuvažiuoja į globos namus ir praleidžia dieną kartu. Mums svarbi galimybė tiesiogiai prisidėti prie geresnės globos namų vaikų gyvenimo kokybės.“ „Bendradarbiavimas turi ypatingą reikšmę, nes drauge galime nuveikti daugiau. Nėra paprasta su vaikais bendrauti, jei jie nėra savi, jiems taip pat nėra lengva atsiverti svetimiems žmonėms, bet vaikai džiaugiasi ir būna laimingi kaskart, kai gauna progą bent kurį laiką turėti „savo“, – kalba R. Dičpetrienė.