Dabar viešojoje erdvėje vyksta diskusijos dėl partnerystės įstatymo, kuris leistų tiek skirtingų, tiek vienos lyties asmenų partnerystę. Diskusija, be abejo, – gerai, juokinga tai, kad mūsų didžioji dalis politikų išgirdę žodį „partnerystė“ pradeda šiepti dantis ir šlakstosi šventu vandeniu.
Nors Lietuva šiuo klausimu ir taip gerokai atsilikusi nuo kitų pasaulio šalių, kurios savo homoseksualiais piliečiais jau spėjo pasirūpinti ir užtikrinti jų teises. Vienos lyties asmenų santuoka pripažįstama 17-oje, o civilinė partnerystė – net 53-ose pasaulio valstybėse.
Apie partnerystės įstatymą kalbamės su Tomu, kuris kartu su savo partneriu gyvena kartu jau daugelį metų Vilniuje. Partnerių buitis ir finansai taip pat bendri, tačiau teisės savo santykius įteisinti civiline partneryste jie negali.
Ką manai apie pasiūlytą partnerystės įstatymą? Kai praeitą sykį kalbėjomės, sakei, kad Lietuva dar nepasirengusi tokiam žingsniui, o kaip manai dabar?
Istoriškai matome, kad dalykai, kurie praeityje buvo laikomi prieštaringais, šiuolaikinėje visuomenėje yra norma. Turiu omenyje moterų balsavimo teisę visuotiniuose rinkimuose arba rasinę lygybę. Šie pavyzdžiai ir dabartinė pasaulio praktika homoseksualių partnerysčių atžvilgiu rodo, kad tai taps norma ir Lietuvoje. Kada? Sunku pasakyti, bet tai tik laiko klausimas. Vėlgi, jeigu žvelgsime istoriškai, tokias poras įstatymiškai pirmoji įteisino Estija, po jos turėtų sekti Latvija, na ir mes, kaip visuomet, būsime paskutiniai.
Kokia reali partnerystės įstatymo nauda homoseksualioms poroms? Pavyzdžiui, turtiniai reikalai, lankymas ligoninėje ir pan.
Aš dar pažiūrėčiau kitu kampu ir paklausčiau: „kokia iš to ne nauda?“. Absoliučiai visais aspektais šis įstatymas būtų naudingas homokseksualioms poroms. Priimdama tokį įstatymą valstybė parodytų savo piliečiams (tokiems pat mokesčių mokėtojams kaip ir visi!), kad ji nediskriminuoja jų dėl apsisprendimo laisvės (dviejų žmonių bendru sutarimu) ir priima taip pat kaip ir bet kurį kitą valstybės pilietį.
Ką apie šį įstatymą mano Tavo antroji pusė? Ar pasikalbate apie tai?
Mano antrosios pusės komentaras yra labai trumpas: „labai gerai“. Atskirkime du dalykus – santuoką (religiniu pagrindu paremta sąjunga) ir partnerystę (teisinė sąjunga). Niekas nebando kėsintis į religinį institutą ir griauti „pamatinius krikščionybės pagrindus“ pasiskelbiant, kad tai yra „santuoka“. Tai yra dviejų žmonių sutarimas, kad jų gyvenimas yra bendras ir tokia pora turėtų būti traktuojama kaip vienas subjektas. Visai kita tema yra tai, kad krikščionybė neva tai nepripažįsta homoseksualų. Dievas moko mylėti, o ne teisti ir nekęsti.
Tiesa, krikščionių religijoje Dievas moko mylėti, o ne teisti ir nekęsti. Dabartinis popiežius apie homoseksualius žmones yra viešai pasakęs: „Kas aš toks, kad juos teisčiau“. Tačiau lietuviai (kurie mano esą tikri krikščionys) dažniausiai labiausiai teisia, smerkia, ir skatina neapykantą. Tad apie kokias vertybes galima diskutuoti viešai, jei patys tikintieji yra apsimetėliai dviveidžiai?
Aš nematau, ką dar galėčiau ir bepridurti. Neturiu nieko prieš tikinčius žmones, bet kad ir kokie bebūtų įsitikinimai, jie negali būti fanatiški kaip, deja, dažnai nutinka su itin religingais žmonėmis. Ir tai nebūtinai liečia krikščionybę ir homoseksualus. Užtenka pažiūrėti kas vyksta su ekstremaliu islamizmu.
Ar partnerystės įstatymas paskatintų Jus keisti statusą, ar neturėtų jokios įtakos?
Šiuo metu apie tai nesvarstome, nors tokią galimybę ateičiai svarstėme. Apsisprendimas priklausys nuo to ar liksime Lietuvoje ar nuspręsime gyvenimą tęsti užsienyje.
Turite planų gyventi užsienyje? Kas skatina tokias mintis?
Homoseksualių porų partnerystės įstatymas nėra akstinas pasilikti arba išvažiuoti. Gyvenimas užsienyje turi ir kitų privalumų, tokių kaip finansinis stabilumas.
Kaip vertini Lietuvos gėjų organizacijų ir aktyvistų veiklą? Girdėjau kalbų esą aktyvistų veikla kartais daro gėdą homoseksualių žmonių bendruomenei, ar tame yra tiesos? Jei taip, tada gal pameni kokį įvykį, kuris nepatiko šioje veikloje.
Aš esu dėkingas nevyriausybinėms organizacijoms už jų atliekamą darbą, tačiau jų veikloje matyčiau spragų. Visų pirma, nei viena iš šių organizacijų neturi charizmatiško lyderio, kuris visuomenę suvienytų, o ne supriešintų. Tai turi būti žmogus, kuris sugebėtų patraukti, itin aštraus proto ir erudicijos žmogus turintis puikią iškalbą. Visuomenė turėtų jausti ryšį su tokiu žmogumi per kokį nors jai artimą tipažą (turėti savybių, kurios būtų savos). Šiuo metu žmonės, kurie yra matomi visuomenės akyse yra arogantiški ir galimai atskirtį ne mažina, o didina. Antra, trūksta diplomatiškumo. Kaip ir su religiniais fanatikais, tokių organizacijų atstovai neretai mato tik juodą arba baltą, o kaip visi žinome, pilka turi ne mažiau 50 atspalvių