Šiandien Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną, masinių trėmimų 70-metį. Kaunietė gidė Irena Valaitytė-Špakauskienė, įveikusi tremties prie ledjūrio baisumus, apie juos pasakoja ir ekskursantams iš Vakarų šalių.
Neužmirštama siaubo naktis
Kai 1941 m. birželio 14-osios naktį kažkas pasibeldė į Valaičių namelio duris, šeimos galva, buvęs Lietuvos karininkas, iššoko pro trobos langą į sodą. Nakties vizitas nieko gero nežadėjo – per Lietuvą jau nuo 1940 m. ritosi masinių suėmimų, kartais lydimų žudynių, banga.
„Tėčiui nepavyko pabėgti – namas buvo apsuptas. Uniformuoti vyrai tėvą, įrėmę šautuvus, parvedė trobon. Pradėjo daryti kratą – ieškoti kažkokių ginklų. Mums – mamai, broliui ir man, išlipusiems iš lovos, liepė skubiai rengtis", – prisimena I.Špakauskienė. Jos šeimai, kaip ir tūkstančiams kitų lietuvių šeimų, prieš 70 metų sutemusi birželio naktis tapo didelės tragedijos pradžia. 2p.
Patarė valgyti žoles
„Mes su mama, apsirengusios medvilninėmis suknelėmis, išėjome laukan, – pasakoja I.Špakauskienė. – Už sodo stovėjo atviras sunkvežimis. Visiems liepė sulipti ir nuvežė į geležinkelio stotį. Pamatėme daugybę žmonių. Kai kurie jų buvo su manta, nors niekas nežinojo, kur būsime vežami."
„Tėvas, kaip ir kiti vyrai, buvo atskirtas nuo šeimos. Jis dar spėjo atiduoti mums savo vestuvinį žiedą, paaiškinęs, kad jis pravers, kai pritrūksime maisto. Įsiminiau ir kitą tėvo patarimą: „Valgykit žoles.„ Jo patarimai mums labai pravertė“, – pasakoja I.Špakauskienė.
Šiandien ji dirba gide Lietuvos liaudies buities muziejuje, „Lapteviečių“ brolijos pastatytoje tremtinių žeminėje.
Už poliarinio rato
Šeima be tėvo pateko į Altajaus kraštą, kuriame gyvenimas, pasak I.Špakauskienės, tebuvo švelnus vėjelio dvelksmas, palyginti su tuo, kas jų dar laukė. Beje, būtent Altajuje, kur nebuvo jokio maisto, pravertė ir tėvo žiedas, ir jo patarimas valgyti žoles.
„Nemirusius iš bado tremtinius kitą vasarą nuvežė prie Lenos upės ir pradėjo plukdyti baržomis ledjūrio link. Toje pragariškoje kelionėje į amžino įšalo žemę išmirė beveik trečdalis tremiamųjų – Laptevų jūros pakrantę pasiekė tik pusketvirto tūkstančio lietuvių", – pasakoja buvusi tremtinė.
„Rugpjūčio pabaigoje, – prisimena I.Špakauskienė, – patekome į už poliarinio rato esančią Tit Ary salą, kiti atsidūrė negyvenamose ledu padengtose Bykovo Mysos, Trofimovsko, Stolby ir kitose salose."
„Žmonės buvo apsirengę vasariniais drabužiais... Sunku papasakoti, kiek išradingumo reikėjo lietuvėms, kad išsaugotų dalį vaikų ir pačios nenumirtų tame ledo pragare nuo bado ir šalčio, – kalba I.Špakauskienė. – Per porą metų šiose tremties vietose išmirė pusė lietuvių."
Akistata su mirusiąja
I.Špakauskienės mama greitai nusilpo ir apako. Vaikai poliarinėmis vasaromis dirbo, ieškodami išmestų į krantą lentgalių tremties vietų viršininkų namams šildyti.
Už poliarinio rato neauga jokie medžiai. Tad ir tremtinių pasistatytoje žeminėje nebuvo kuo kurti iš metalinės statinės sukonstruotos krosnelės. Už kiekvieną slapta parsineštą lentgalį grėsė kalėjimas. Tremtiniai degino žieves, kurios likdavo nuo viršininkų namų statyboms naudotų rąstų ir lentų.
„Prieš pat mirtį, 1946 m. spalio 29 d., mūsų mama praregėjo, – pasakoja I.Špakauskienė. – Buvo poliarinė naktis. Mama buvo šviesi asmenybė, į jos šermenis atėjo net ir suomiai, žydai tremtiniai. Pulkelis mergaičių iš skudurėlių sukūrė tikrą stebuklą – gėlytes. Brolis sukalė kažką panašaus į karstą ir vienas per naktį baisiame įšale iškapojo duobę. Joje ir palaidojome mamą."
1989 m. I.Špakauskienė nuvažiavo prie Laptevų jūros parsivežti mamos palaikų. Aštuoni jauni stiprūs vyrai pusantros valandos kapojo ledą, kad pasiekų karstą.
„Man tuomet buvo 62-eji. Kai atidengėme karstą, pamačiau, rodos, vakar palaidotą jauną moterį – mamai, kai mirė, tebuvo 34-eri. Jos veidas tebebuvo nušvitęs kaip ir mirties akimirką", – prisiminė neįtikimą susitikimą su mama I.Špakauskienė.
Teliko sauja žemių
Šią savaitę prie Laptevų jūros prasidės ledonešis iš Lenos žiočių. Tai 1941-ųjų tremtiniams būdavo poliarinio pavasario ženklas.
Tik mėnesį trunkančią vasarą oras įšildavo iki kelių laipsnių šilumos, ir į Beringo sąsiaurį atplaukdavo JAV laivai su maistu, įvairiomis medžiagomis ir įrankiais. Tų stebuklingų gėrybių tremtiniai niekada nematydavo, tačiau jų vaikai dirbdavo po 12 valandų per parą, nešiodami sunkius krovinius iš laivų į krantą.
„Rugsėjo pabaigoje jau prasidėdavo žieminė žvejyba – štai tokiu samčiu, kurį lietuviai pasidarydavo iš jūros išmestų tuščių statinių lankų ir žvejybos tinklo, graibydavome iš ekečių ledus", – rodo savadarbį įrankį gidė.
I.Špakauskienė pademonstruoja ir daugiau rakandų. Kai kurie jų – autentiški, bet dauguma pagaminti jau Lietuvoje. Juos, sugrįžę į tėvynę, atkūrė buvę tremtiniai.
Eksponatai I.Špakauskienei padeda pasakojant apie ledinį pragarą. Liaudies buities muziejuje apsilankę užsieniečiai, sužinoję apie lietuvių tremtinių gyvenimą prie Laptevų jūros, palieka žeminę netekę amo.
Šį pavasarį geras I.Špakauskienės pažįstamas Rimvydas Racėnas parvežė saują žemių iš Kansko kalėjimo – ten buvo sušaudytas Irenos tėvas.
Ketino išvežti pusę Lietuvos
Sovietiniai trėmimai – viena iš lietuvių tautos naikinimo formų – prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios 3 valandą nakties. Pagal iš anksto parengtą scenarijų operatyvininkų grupės, įsiveržusios į numatytų ištremti žmonių namus, pirmiausiai patikrindavo šeimos sudėtį, o po to pradėdavo kratą – „ginklams surasti“. Mėginusiuosius bėgti nušaudavo.
Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, koloborantai – sovietinis ir partinis aktyvas, pasitelkti NKGB ir NKVD padaliniai.
Tremti ne pavieniai žmonės, bet šeimos. Buvo ketinama ilgainiui ištremti į Sibirą apie 50 proc. visos tautos, o 1941 m. birželio 14-ąją į tremtį ir į lagerius išvežti daugiau nei 21 tūkstantį žmonių.
Pirmąją masinių suėmimų ir trėmimų bangą kontroliavo ir koordinavo SSRS NKVD (vadovavo L.Berija) darbuotojai, Lietuvos NKVD tuo metu vadovavo A.Guzevičius (Gudaitis).
L.Berijos pavaduotojas V.Merkulovas – vienas aktyviausių lietuvių tautos naikinimo organizatorių
