Geri konspiratoriai
Sekti Remygos grupuotės narius buvo nelengva, nes jie laikėsi ypatingos konspiracijos. Kriminalinės policijos biuro pareigūnai susidurdavo su sunkumumais, kadangi grupuotės nariai taikė kontrsekimo priemones. Jie naudojosi trijų rūšių mobilaus ryšio telefonais.
Pirma rūšis buvo vieši telefonai, oficialūs, naudojami plačiame rate, kalbėtis su draugais, giminėmis.
Antrosios rūšies telefonai buvo tie, kuriais kaltinamieji susirašinėdavo tekstinėmis SMS žinutėmis. Šie telefonai buvo naudojami tik siaurame rate. Tokius telefonus turėjo tik R. Laniauskas, K. Česynas, D. Barzdaitis ir bendravo tik tarpusavyje. Juose SIM kortelės buvo nuolat keičiamos. Pavyzdžiui, prieš atvežant šaunamuosius ginklus į D. Kocimo garažą, prieš pakuojant naują jų partiją. Jeigu netyčia paskambindavo į mobilaus ryšio telefoną nepažįstamas numeris, kortelės ir telefonai būdavo tuoj pat pakeičiami. Po sulaikymų Jungtinėje Karalystėje irgi buvo pakeistos visos kortelės ir telefonai. Tas pats buvo padaryta ir sulaikius M. Svidikevičių.
Trečiosios rūšies mobilūs telefonai taip pat buvo naudojami uždarame rate, daugiausiai palaikyti ryšiams su užsienyje esančiais bendrininkais. Tais telefonais buvo tiek susirašinėjama žinutėmis, tiek kalbama.
Visi dalykiniai pokalbiai būdavo užšifruojami: šaunamuosius ginklus vadino „automatais“, kartais „foteliais“, pistoletus – „dideliais daiktais“, perdirbtus dujinius pistoletus – „mažiukais“, „mažais“, šovinius – „semkėmis“. Vienas kitą vadino pravardėmis: jau rašiau kad D. Barzdaitis buvo vadinamas Barzda, o SMS žinutėse trumpindavo „brz“. M. Svidikevičius kalbant buvo vadinamas Kardu, o SMS žinutėse – sutrumpintai „Meč“, A. Epančikas turėjo Alkoholiko, S. Karpas – Vairo, D. Kocimas – Meistriuko pravardes. Dar pokalbiuose buvo minimi Ilgas, Balvonas, Šlubis, Bebenčiukas, Sportas. Operatyvininkai išsiaiškino tuos žmones ir toliau tyrė jų veiklą.
Amfetaminą ir metamfetaminą konspiratoriai vadindavo „gaidžiu“, kokainą – „brangiu“. Visus darbus Remyga reikalavo atlikti su pirštinėmis. Nei ant ginklų, nei ant akumuliatorių niekur nebuvo palikta pirštų atspaudų. Vyrai jautė, kad juos seka, tačiau sustoti nesugebėjo.
Kartą kažkuris yra pasakęs, kad „labai jau traška tas telefonas, nes milicija klausosi“, tačiau ir toliau kalbėjosi „verslo“ reikalais.
Strigo kulkos
Pavyzdžiui, buvo užfiksuoti tokie pokalbiai apie prastą ginklų kokybę. Remyga telefonu sakė, kad netinka „galai“, „neįsideda tie maži“, o „devyni apsamanoję“. Tai reiškė, kad pistoletams netinka duslintuvai, neįsideda šoviniai, o devyni pistoletai – aprūdiję. Po kurio laiko Remygai buvo pranešta, kad „tuos atmirkė ir perdažė, bet mažiukai užstringa“. Tuomet R. Laniauskas patarė stipriai sutepti. Jo dar buvo klausiama, ar Remyga gauna „tokių didesnių daiktų iš L raidės“. Kai pastarasis atsakė, kad gauna, operatyvininkai išsiaiškino, jog buvo kalbama apie pistoletus-kulkosvaidžius „Luger“.
Tokie 6 ginklai su duslintuvais, kuriuos tarpusavyje vyrai vadino „dideliais“ į akumuliatorius buvo sudėti 2008-ųjų žiemą.
Kad nemažai ginklų buvo nekokybiški, teisme papasakojo ir D. Kocimas. Praėjus maždaug pusmečiui po pirmojo akumuliatoriaus su ginklais supakavimo pas jį atvažiavęs Remyga pasakė, kad grįžus pirmajam akumuliatoriui jį reikės perpakuoti, sudėtį į kitą dėžę ir paaiškino, kad reikės nupirkti sunkvežimio akumuliatorių. Pirmieji du akumuliatoriai buvo skirti lengviesiems automobiliams. Meistriukas nupirko sunkvežimio akumuliatorių ir atsivežęs į garažą jį išardė. Po kurio laiko K. Česynas atvežė 18 pistoletų „Baikal“ su duslintuvais, kelis šimtus šovinių. Karolis čia pat garaže patikrino ginklus: į dėtuvę sudėdavo šovinius, pertraukdavo užraktą ir šoviniai įstrigdavo. Gerai veikiantys buvo tik penki. Kitus teko vežti remontuoti.
Užsakovai Londone irgi buvo nepatenkinti, kad kartais ginklai būna blogos kokybės ir tenka juos remontuoti. Už tai net sumažindavo pirkimo kainą.
Veikė grupėje
R. Laniauskas, kaip ir kiti nusikalstamo susivienijimo nariai, išskyrus Meistriuką, kaltais neprisipažino. Remyga kiekvienam pareigūnų argumentui turėjo savus kontrargumentus.
Jis sakė, kad D. Barzdaitį pažįsta dar nuo 2005 metų, su juo buvo įkūręs akcinę bendrovę. Tų metų rugsėjo mėnesį į savo įmonę priėmė K. Česyną, kuris nuo 2005 metų gruodžio mėnesio dažnai sirgo, gulėjo ligoninėje ir tapo neįgaliu. Tad su D. Barzdaičiu jį siejo tik įmonės veikla. Jokių ginklų ir narkotikų niekur nevežė, nepirko ir nežino, kas juos vežė.
Su A. Epančiku susipažino, kai šis pasiūlė jam pirkti namą. D. Kocimą pažįsta nuo 2002 metų, nes šis jam remontavo automobilius. Panašiai Remyga atsakinėjo į visus klausimus. Vis tik teismui užteko ir liudytojų parodymų, ir operatyvinės medžiagos, kad įrodytų jog kaip tik R. Laniauskas vadovavo nusikalstamam susivienijimui. Kad R. Laniauskas buvo laikomas viršesniu, rodo ir jam taikyta Senio pravardė.
Susivienijimo nariu buvo pripažintas ir D. Barzdaitis. Pastarasis 2004 metų rugsėjo 17 dieną buvo nuteistas Norvegijos Karalystės Gulatingo apeliacinio teismo laisvės atėmimu penkeriems metams už prekybą narkotinėmis medžiagomis. Po metų jis buvo išsiųstas į Lietuvą, kur ir susitiko su Remyga. D. Barzdaitis buvo įkliuvęs ir Anglijoje, tačiau greitai buvo išleistas. Lietuvoje Remyga jam suieškojo advokatą, važiavo Barzdos aplankyti į Londoną.
K. Česynas buvo senas R. Laniausko pažįstamas. Ir nors jam anksti pasireiškė onkologinė liga, buvo taikoma chemijos terapija, tačiau ir būdamas neįgalus jis buvo laikomas vienu iš trijų, vadovaujančių gaujai narių. Karolis sunkiai vaikščiojo, judėjo tik invalido vežimėlyje ir 2008 metų balandžio 22 dieną, nepraėjus nė dviem mėnesiams po arešto, mirė.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai ir užduočių pasiskirstymas. Iš bylos matyti, kad tokie požymiai tarp bendrininkų buvo. Apie susivienijimą galima spręsti iš kratų metu paimtų daiktų, iš kurių matyti susivienijimo darbo planavimas, jo narių veiklos koordinavimas, pasiskirstymas funkcijomis. Tarp bendrininkų buvo palaikoma vidinė drausmė, gasdinant susidorojimu, siekiama paklusnumo, paskirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos.
Kvalifikuojant nusikalstamą susivienijimą reikšminga yra tai, ar nusikalstamo junginio bendrininkai žino nusikalstamo susivienijimo tikslus, kaip kiekvienas suvokia savo vaidmenį ir užduotis, bendrininkų tarpusavio ryšius, techninį, organizacinį nusikalstamos veiklos lygį. Iš byloje nustatytų R. Laniausko, D. Barzdaičio, D. Kocimo, M. Svidikevičiaus padarytų konkrečių nusikalstamų veikų pobūdžio bei aplinkybių matyti, kad ši veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus formaliuosius nusikalstamo susivienijimo požymius, pakanka įrodymų, kuriais remiantis kvalifikuotinas nusikalstamas susivienijimas.
Ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad keturi vyrai, o taip pat K. Česynas (šiam byla nutraukta dėl jo mirties) susivienijo turėdami tikslą daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu giklais bei šaudmenimis ir narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis.
Iš byloje surinktų duomenų paaiškėjo, kad visiems vadovavo R. Laniauskas-Remyga. Nustatyta, jog susivienijimo nariai disponavo didelėmis lėšomis, gautomis iš nusikalstamos veiklos. Pinigus skirstydavo pats Remyga. Kartais pasitaikydavo situacijų, kad mokėdavo ir kitas gaujos narys, bet tuos mokėjimus jis privalėdavo derinti su R. Laniausku. Net ir kai buvo sulaikyti, pinigines perlaidas ir siuntinius į Lukiškes ir Remygai, ir Barzdai siuntė R. Laniausko žmona.
Nuteisti Britanijoje
Didžiojoje Britanijoje įkliuvę su Remyga bendravę Mindaugas Baležentis, Romas Dumbliauskas, Raimundas Rinkevičius buvo nuteisti anksčiau. Jau minėjau, kad M. Baležentis atsipirko 6 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Kai įkliuvo R. Dumbliauskas, Didžiosios Britanijos spaudoje pasipylė straipsniai, kurių pagrindinis leitmotyvas buvo toks: „aklas gangsteris iš Lietuvos į Didžiosios Britanijos gatves atnešė mirtį“. Taip buvo rašoma todėl, kad šis lietuvis turi regėjimo sutrikimų. Teisiamas R. Dumbliauskas teigė, jog regėjimo neteko per automobilio avariją, tačiau vietos spaudoje buvo svarstoma versija, kad jo akys buvo sužalotos per gaujų susišaudymą Amsterdame. Kartu su bendrininkais pavojingus ginklus gabenęs alytiškis Didžiojoje Britanijoje buvo nuteistas 5 su puse metų laisvės atėmimo bausme.
Šešerius su puse metų Anglijoje kalėjo ir Raimundas Rinkevičius.
Nuosprendis
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų kolegija, kuriai pirmininkavo Virginija Švedienė, o kartu dirbo teisėjai Pavelas Frolovas ir Vladislavas Lenčikas, šį kartą buvo griežtesnė nei kolegos Londone. Ko gero, dėl to, kad grupuotė buvo pripažinta nusikalstamu susivienijimu, o šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje (LR BK 249 str. ) numatytos itin didelės bausmės – net iki gyvos galvos. Kaip tik pagal šį straipsnį R. Laniauskas buvo nuteistas 13, D. Barzdaitis – 9, o M. Svidikevičius – 6 metų laisvės atėmimo bausmėmis.
Galutinė bausmė R. Laniauskui – už nusikalstamo susivienijimo organizavimą ir vadovavimą, ginklų ir narkotikų kontrabandą – 15 metų laisvės atėmimas. Pirmuosius 7 metus jis turi kalėti kalėjime. Dabar ta bausmė, pridėjus teistumą už prižiūrėtojo į įtraukimą į nusiklastamą veiką, pailgėjo iki 17 metų.
12 metų nelaisvėje turėtų praleisti D. Barzdaitis, 10 metų – M. Svidiukevičius. D. Kocimas pripažintas kaltu, tačiau pritaikius BK 39 str., buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip aktyviai padėjęs atskleisti nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.
Andrejų Epančiką ir Saulių Karpą teismas išteisino.
Petras KURMELIS
