Prieš dešimt metų Panevėžyje vykusią įkaitų dramą išgyvenęs Aleksandras Špilevojus savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ papasakojo, kas iš tiesų dėjosi tą dieną.
Ankstyvas 2001 metų spalio 8-osios rytas Panevėžyje, Ramygalos gatvėje, prasidėjo įprastai. Vaikai skubėjo į mokyklą. Tarp jų – ir tuomet 13-metis A. Špilevojus. Tomis dienomis spauda skelbė, kad visos Lietuvos policija ieško ginkluotų pavojingų žudikų ir plėšikų dueto – 31 metų Romo Zamolskio bei 26-erių Virginijaus Savickio.
Vyrai buvo pabėgę iš Žiegždrių (Kauno r.) psichiatrijos ligoninės.
Pasuko skirtingais keliais
Nusikaltėliai buvo pastebėti Panevėžyje. Kažkas iškvietė policiją. Skubiai prisistatę pareigūnai nesėkmingai bandė sulaikyti abu vyrus. Šaudydami į persekiojančius patrulius R. Zamolskis ir V. Savickis mėgino sprukti gatvėje sustabdytu taksi.
Kai taksi privažiavo prie pėsčiųjų perėjos ir užsidegė raudonas šviesoforo signalas, gatve pradėjo žingsniuoti būrelis moksleivių. Taksistas ginkluotiems banditams pareiškė, kad nepajudės iš vietos, kol vaikai nebaigs eiti per perėją. Susinervinę užpuolikai iššoko iš automobilio ir pasileido pėsčiomis.
2001 metų spalio 8 dieną Panevėžyje vyko viena dramatiškiausių įkaitų išlaisvinimo operacijų šalies teisėsaugos istorijoje (nuotr. SCANPIX)
Suprasdamas, kad gali būti sučiuptas, R. Zamolskis paliko V. Savickį ir patraukė nežinoma kryptimi. Jis slaptosi iki šiol. Tuo metu gatve į mokyklą skubantis A. Špilevojus tapo V. Savickio įkaitu. Staiga pačiupęs berniuką ir įrėmęs pistoletą jam į galvą, nusikaltėlis privertė policininkus nutraukti ugnį.
Prisidengęs paaugliu, V. Savickis pasitraukė į netoliese esantį daugiabutį. Ligotai 60-metei Bronislavai V. Jis prisistatė dujininku, su įkaitu įsibrovė į trečiame namo aukšte esantį moters butą ir užsibarikadavo. Taip prasidėjo 16 valandų trukusi įkaitų drama. Jos pabaiga – nušautas pagrobėjas.
Amžiaus bėglys
Apie R. Zamolskio buvimo vietą jau dešimt metų nėra konkrečių žinių. Buvęs šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius buvo prasitaręs, kad nusikaltėlis slapstosi Ispanijoje, tačiau jo pėdsakų šioje šalyje nepavyko rasti.
Vieni iš Kauno priemiesčio Karmėlavos kilusį R. Zamolskį vadina
bebaimiu nusikaltėliu ir žudiku, kiti – amžiaus bėgliu. Buvo metas, kai po kiekvienos plačiai nuskambėjusios rezonansinės žmogžudystės žurnalistai keldavo versiją, kad vienas žudikų
gali būti R. Zamolskis. Kad ir kaip ten būtų, šis vyras – ilgiausiai nuo teisėsaugos besislapstanti asmenybė Lietuvos kriminalinėje istorijoje.
Ilgiausiai besislapstantis R. Zamolskis šiuo metu yra ketvirtoje policijos ieškomiausiųjų asmenų sąrašo vietoje (nuotr. Elta)
Žurnalistai iš Kauno mėgino susisiekti su R. Zamolskio artimaisiais. Paaiškėjo, kad jį beprotiškai mylėjusi motina jau kurį laiką mirusi, o brolis apie garsųjį bėglį nesileidžia į kalbas.
Jautė neapykantą policijai
Panevėžio įkaitų drama buvo įvairiai interpretuojama. Kas išties vyko tą spalio dieną? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė buvusio įkaito, dabar 23 metų Muzikos akademijos Teatro ir kino fakulteto trečio kurso studento A. Špilevojaus.
Neįtikėtina, kad po šio įvykio praėjo jau dešimt metų. Tos dienos pamiršti negalėčiau. Vis dėlto daugiausia apie ją man primindavo žurnalistai. Praėjus kuriam laikui, kai eidavau gatve, kurioje buvau paimtas įkaitu, apimdavo keistas jausmas, bet dabar jau viskas gerai.
Prisimenu, tą dieną mačiau pro šalį bėgančius du nusikaltėlius. Momentą, kai mane pagrobė V. Savickis ir jėga tempė į laiptinę, atsimenu tarsi sapną. Pamenu, įėjome į laiptinę, policininkas iš paskos bėga, o V. Savickis mojuodamas pistoletu šaukia, kad niekas nesiartintų. Tą akimirką baiminausi, kad nepridaryčiau nesąmonių, kurios man pačiam smarkiai pakenktų. Kai pakilome į trečiame aukšte esantį butą, nurimau.
Patekęs į butą, kurio šeimininkę lengvai apkvailino, V. Savickis iškart virtuvėje pradėjo ardyti, nukabinti spinteles, užtraukė užuolaidas. Jis buvo apgalvojęs kiekvieną smulkmeną. Atrodė, kad buvo tobulai pasirengęs, nors visa tai vyko spontaniškai.
2001 metų spalio 8 dieną Panevėžyje vyko viena dramatiškiausių įkaitų išlaisvinimo operacijų šalies teisėsaugos istorijoje (nuotr. Elta)
Pasibaigus operacijai, „Aro“ pareigūnai pripažino, kad tai buvo viena sudėtingiausių įkaitų išlaisvinimo
operacijų. To buto virtuvėje prasėdėjome 16 valandų – nuo 9 valandos ryto iki 1 valandos nakties.
Ar V. Savickis domėjosi, kaip susiklostė jo bendro R. Zamolskio likimas?
Jis nežinojo, kur yra R. Zamolskis, bet bendraudamas su teisėsauga telefonu nuolat klausė, ar šis pagautas. Virtuvėje buvo įjungtas radijas, tad V. Savickis gaudė kiekvieną pranešimą apie šį įvykį. Aišku, tą dieną per radiją buvo pateikta daugybė klaidingų žinių. Iš pradžių kalbėta, kad įkaitais paimti net trys vaikai.
V. Savickis prasitarė, kad su R. Zamolskiu susipažino psichiatrijos ligoninėje ir kartu iš jos pabėgo. Jis pasakė: „Kad tu žinotum, kiek mums teisėsaugininkai yra prikabinę, ko net nesame padarę...“ V. Savickis neapkentė policijos ir teigė nenorįs grįžti į kalėjimą. Jis pasakė, kad nusišaus, jei pareigūnai šturmuos butą.
Jis pareikalavo didžiulės pinigų sumos, dabar negalėčiau jos pasakyti, visureigio ir laisvo išėjimo. Ketino su manimi važiuoti į Klaipėdą, ten mane paleisti ir kelionę tęsti vienas.
Bute buvusi senelė jam tik kėlė bėdų – buvo labai ligota, neadekvačiai elgėsi. Derybininkai mums atsiuntė maisto, o moteriai – reikiamų vaistų. Senolė daugiausia priekaištų reiškė, kad į jos namus įsiveržęs V. Savickis perstumdė virtuvės baldus. Galiausiai ji nuėjo miegoti. Virtuvėje mudu pasilikome vieni.
Kaskart paskambinę derybininkai manęs klausdavo, ar viskas gerai, ar V. Savickis nemuša. Kartą davė pasikalbėti ir su mama. Paskui ji pasakojo, jog tą akimirką labai tvardėsi, kad sutramdytų ašaras.
Apie šį įvykį sužinojęs daugiau kaip penkeriais su puse metų vyresnis brolis viską metė ir iš Kėdainių, kur tada mokėsi, skubiai atvyko į Panevėžį. Visą tą laiką manęs kantriai laukė mama, brolis ir senelė.
Skaitė maldą pagrobėjui
Apie ką kalbėjotės su pagrobėju?
V. Savickis buvo kilęs iš Panevėžio. Kodėl tądien grįžo į gimtąjį miestą, neaišku. Jis man daug pasakojo apie savo merginą. Sakė ją labai mylįs. Pasakojo, kad mylimoji daug kentėjusi, nes nuolat tardė jo ieškantys policininkai. Negalėčiau pasakyti, kad susidraugavome, bet tam tikras ryšys tarp mūsų užsimezgė. V. Savickis neketino manęs nušauti. Jis klausinėjo apie šeimą, prasitarė, kad turi panašaus amžiaus sūnų.
2001 metų spalio 8 dieną Panevėžyje vyko viena dramatiškiausių įkaitų išlaisvinimo operacijų šalies teisėsaugos istorijoje (nuotr. Elta)
Atrodė keista, kad žmonių grobikas nuoširdžiai tiki Dievą. Nemažai kalbėjomės apie tikėjimą. Jis man sakė: „Jei ne Dievas, būčiau šimtą kartų pakastas po žeme.“ Nors skelbta, kad V. Savickis buvo psichikos ligonis, elgesiu jis nepriminė protiškai atsilikusio asmens. Man jis pasirodė protingas žmogus.
Pamenu, virtuvėje buvo daugybė knygų. Suradau tikybos vadovėlį. Jis prašė paskaityti vieną maldą. Kaip dabar matau: V. Savickis į mane nutaikęs pistoletą, o aš jam skaitau vaikišką maldelę. Jis prisimerkęs kartoja maldos žodžius. Dabar būtų smagu gauti šią knygelę.
Per išvadavimo operaciją buvote sužalotas. Kaip vyko šturmas?
Apie 1 valandą nakties V. Savickis ėmė panikuoti. Jis telefonu kalbėjosi su tėvais. Šie buvo solidžios profesijos
atstovai, atrodo, medikai. Gimdytojai ragino sūnų pasiduoti. Po pokalbio jis dar labiau susinervino.
Tuo metu iš kiemo kažkas ėmė šviesti lazeriukais. Jį tai išgąsdino. Netrukus „Aro“ vyrai ėmė važinėti ugniagesių automobiliais. Kaip vėliau man sakė, specialiai buvo sukeltas sambrūzdis, nes „Aro“ pareigūnai buvo sustoję ant namo stogo. Buvo ruošiamasi šturmui.
Netrukus visoje gatvėje dingo elektra. Bute kilo panika, nes bet kurią akimirką galėjo įsiveržti „Aro“ grupės vyrai. Tamsoje V. Savickis kažkur nukišo ginklą. Nerado. Nervinosi. Aš jį suradau ir padaviau. Turėjau puikią galimybę tą pistoletą nukišti.
Kaip įvyko šturmas, nespėjau sureaguoti. Viskas vyko žaibiškai. „Aro“ pareigūnai per kelias sekundes įsiveržė, atitraukė visus baldus. Mes visą laiką sėdėjome prie radiatoriaus. Vienas pareigūnų ėmė šaukti: „Paleiskite ginklą!“ Pasigirdo trumpa šūvių serija. Supratau, kad V. Savickis buvo nusitaikęs į vieną šturmuotojų ir buvo nukautas. Operacijoje dalyvavo maždaug šeši–aštuoni „Aro“ kovotojai.
Aš buvau peršautas. Dvi kulkos ar rikošetas perėjo kiaurai per petį ir kaklą. Tai galėjo būti ir nuo sienos atsimušusios skeveldros.
Vilioja dramatiški vaidmenys
Išgyvenęs tokią dramą sulaukėte išskirtinio valdžios dėmesio, paramos?
Ne. Jokio dėmesio nesulaukiau. Juk niekam neįdomus mažas berniukas. Kai išėjau iš ligoninės, kurioje praleidau dvi savaites, buvau išsiųstas į Trakų sanatoriją reabilituotis. Toje sanatorijoje gydosi teisėsaugininkai. Tuo ir pasibaigė valdžios dėmesys.
Po šio įvykio susibičiuliavome su „Aro“ vadovu Viktoru Grabausku. Jis man padarė didžiulę staigmeną, kai buvo minimos šios dramos penktosios metinės. Buvau pakviestas į „Aro“ treniruočių bazę Vilniuje, stebėjau, kaip treniruojasi šturmo grupės pareigūnai. Aš jiems įteikiau pluoštą iškarpų, kuriose buvo rašoma apie šį įvykį.
Iš „Aro“ taip pat sulaukiau netikėtos dovanos. Sužinoję, kad mėgstu muzikuoti, visi mano išlaisvinimo operacijoje dalyvavę pareigūnai įteikė brangią gitarą. Kitoje jos pusėje priklijuotas paauksuotas lipdukas, ant kurio užrašyta, kad tai speciali dovana nuo „Aro“.
Bet kuriuo atveju ši sėkmingai pasibaigusi operacija atpirko visas į mane pataikiusias skeveldras, patirtus sužalojimus. Juk viskas galėjo baigtis kur kas liūdniau.
Grojate grupėje, studijuojate aktorystę. Koks jūsų svajonių vaidmuo?
Kai pirmąsyk Muzikos konservatorijoje nuėjau į teatro pamoką, suvokiau, kad man to reikia. Nuo tada pamėgau teatrą, kiną, aktorystę.
Neseniai atlikau epizodinį vaidmenį Vilniuje filmuojamoje juostoje „Sibirietiškas auklėjimas“. Šiame filme vaidina Holivudo garsenybė Johnas Malkovichius.
Man reikia dar daug išmokti, tad nemanau, kad esu subrendęs rimtam vaidmeniui. Ateityje teatro scenoje norėčiau suvaidinti vieną pagrindinių Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojų Radioną Raskolnikovą.
Įkaitų dramos dalyvio vaidmuo nevilioja?
Aš jau niekada nesuvaidinsiu to mažo, baikštaus berniuko. Kartkartėmis pasvajoju, kad filmuodamasis kine norėčiau atlikti pagrobėjo vaidmenį.
TIK FAKTAI
R. Zamolskis buvo kaltintas trijų žmonių nužudymu. Teisme jis buvo pripažintas sergąs psichikos liga ir priverstinai gydytas. Pabėgęs iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės, su bendrais Vilniuje apiplėšė ir sužeidė banko inkasatorius, Vilniuje ir Kaune pasikėsino į policijos pareigūnus. Jis įtariamas padaręs ne vieną dešimtį nusikaltimų.
Nuo 1991 metų Lietuvoje greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ šturmuotojams teko per 20 kartų laisvinti pagrobtus žmones, kelis sykius pagrobtiesiems pavyko pabėgti patiems.
Bene pirmas šalyje žmogaus pagrobimas įvykdytas 1994 metų rugsėjo 13-ąją Kazlų Rūdoje. Tą dieną buvo pagrobtas aštuonmetis Eimantas D. Įkaitu laikytas mažametis buvo surastas po keturių dienų atokaus sodo namelio rūsyje.
Vėliau vienas berniuko pagrobėjų kalėjime pasikorė. Nusikaltimo iniciatoriais tapę sutuoktiniai nuteisti.
Pasaulio kriminalistikos istorijoje daugiausia aukų pasiglemžusios įkaitų dramos vyko Rusijoje: 2002 metų spalį Maskvos teatre „Nord-Ost“ ir 2004-ųjų rugsėjį Beslano mokykloje.
Maskvos teatre žuvo 129 įkaitai ir 50 čečėnų teroristų. Beslane nužudyti 338 žmonės, 428 buvo sužeisti. Tarp žuvusiųjų – maždaug pusė vaikų.
