Įkliuvo Rusijoje
Per tiek metų pėdsakus tobulai slėpęs R. Zamolskis Rusijoje keitė gyvenamąsias vietas, pakeitė pavardę į Boltačiovo, Lietuvoje turėtą Zamo pravardę iškeitė į Gabiko, vedė, augino du vaikus, užsiželdinęs barzdą tapo panašus į stačiatikių popą ir darė kruvinus darbus, vien Rusijoje skaičiuojamus dešimtis nusikaltimų. Legenda jau virtusio nesugaunamo galvažudžio „sėkmės“ istoriją praėjusią savaitę, rugpjūčio 16-ąją, nutraukė Rusijos kriminalinės policijos pareigūnai.
44-erių R. Zamolskis sulaikytas Jekaterinburge, kur atvyko tik vienai dienai. Nusikaltėlio gyvenimas, atrodo, buvo ištisas slapstymasis. Teisėsaugos pareigūnų žiniomis, vos atvykęs į Jekaterinburgą lietuvis nusipirko automobilį, o išvykti jau planavo kitu, naująjį palikęs mieste. Taip gudrus nusikaltėlis tikėjosi ir vėl suklaidinti policijos pareigūnus.
Jekaterinburgo gatvėse policija užblokavo R. Zamolskio vairuojamą automobilį. Jame kartu važiavo žmona ir mažametis vaikas. Išlipęs iš mašinos augalotas vyras peiliu puolė pareigūnus. Jį sulaikyti policijai pavyko tik pašovus. Tiesiai iš įvykio vietos amžiaus nusikaltėlis nuvežtas į reanimaciją. Lietuvos policijos departamentas praneša, kad šiuo metu R. Zamolskis laikomas ir gydomas vienos iš Rusijos laisvės atėmimo įstaigų ligoninėje.
Dešimtimis žmogžudysčių įtariamam lietuviui gresia netekti laisvės iki gyvos galvos. Prieš žiaurų nusikaltėlį stojo valytoja
R. Zamolskio sulaikymas dar kartą priminė 2001-ųjų rudenį Panevėžyje vykusią įkaitų dramą. Tą spalio 8-ąją ne tik Panevėžys, visa Lietuva, pamiršusi darbus, kasdienius rūpesčius, užgniaužusi amą sekė, kuo baigsis neprognozuojamų nusikaltėlių R. Zamolskio ir Virginijaus Savickio surengtas kraupus nesurežisuotas spektaklis.
Tos dienos rytą Panevėžio policija sulaukė skambučio, jog Molainių g. pastebėti du vyrai, labai panašūs į ieškomus R. Zamolskį ir V. Savickį. Pareigūnams nuvykus, dokumentų paprašyti sėbrai pradėjo šaudyti. Sėdę į gatvėje sustabdytą taksi pareikalavo vežti centro link.
Taksi automobilį ėmėsi persekioti policija, gaudynės baigėsi, kai Nemuno g. vairuotojas ginkluotiems užpuolikams kategoriškai atsisakė važiuoti užsidegus raudonam šviesoforo signalui. Tuomet nusikaltėliai šoko iš automobilio ir pasileido Ramygalos gatve centro link.
Persekiojami juos apšaudančios policijos suprato, kad pėdas sumėtyti bus lengviau išsiskyrus. Pašautas kraujuojantis R. Zamolskis įpuolė į J. Miltinio mokyklą. Tuo metu vyko pamoka, vestibiulyje tebuvo valytoja. Moteriškė, išvydusi įlekiantį uždususį augalotą vyrą, sumojo, kad mokykloje slėptuvės ieško nuo policijos sprunkantis kišenvagis. Visa gerkle pradėjusi šaukti kolegoms laikyti vagį, valytoja stojo R. Zamolskiui skersai kelio, o šiam sprunkant dar puolė vytis.
Nusikaltėlis, perlėkęs mokyklos vestibiulį, išbėgo pro kitas duris ir prapuolė privačių namų kvartale. Dar kurį laiką pareigūnai sekė jo kruvinais pėdsakais, tačiau J. Basanavičiaus g. šie nutrūko, o bėglys dingo kaip į vandenį. Jo žymių aptikti nesugebėjo ir kinologų šunys.
Tuometis Panevėžio policijos komisariato viršininkas Stanislovas Poliakas mano, kad R. Zamolskio ir V. Savickio pasirodymas Panevėžyje nebuvo atsitiktinis ir ne šiaip nusikaltėliai veržėsi į centrą. Pareigūnas neabejoja, kad jiedu Aukštaitijos sostinėje buvo suplanavę nusikaltimą ir atvažiavę tikrai ne dviese.
S. Poliakas įsitikinęs, jog R. Zamolskiui pabėgti padėjo J. Basanavičiaus g. automobilyje laukę sėbrai. Jis pamena, kad po R. Zamolskio pabėgimo Panevėžio policijos pareigūnai sulaukė kaltinimų neprofesionalumu. Anot jo, kad šešėlis policijai buvo mestas nepagrįstai, vėliau įrodė aibė atliktų tarnybinių patikrinimų. Pagrobėjui skaitė tikybos vadovėlį
Kai R. Zamolskis skuodė nuo persekiojančių pareigūnų, Ramygalos g. likusiam jo sėbrui V. Savickiui akys užkliuvo už mokinuko.
Į „Vilties“ mokyklą skubėjusį trylikametį Aleksandrą Špilevojų suglumino policijos automobilių sirenos, riksmai, šūviai. Kulka pataikė į kuprinę, pramušė vadovėlius, laimei, nekliudė paties vaiko.
Nesuvokiantį, kas vyksta, trylikametį čiupo nežinia iš kur atsiradęs nepažįstamas vyras, grasindamas ginklu nutempė į artimiausią daugiabutį Aukštaičių g. Trečiajame aukšte duris atidariusiai senutei pagrobėjas prisistatė dujininku. Įleistas į butą V. Savickis uždangstė langus, užbarikadavo duris. Aleksandras pamena, jog visą laiką buvęs dviese su žudiku – senutei leista išeiti į kitą kambarį.
Dabar jau vienam perspektyviausių Lietuvos aktorių, nusifilmavusiam keliuose filmuose, vaidinančiam teatro scenoje A. Špilevojui iš įkaitų dramos labiausiai įstrigo V. Savickio savotiška išpažintis apie jo gyvenimą, šeimą, mylimus žmones.
„Man buvo keista, kad kalbėjome ne tik apie buitinius dalykus, ne tik apie jo padarytus ar ne nusikaltimus, bet ir gyvenimo prasmę. Jis kalbėjo apie savo tikėjimą, tokį savotišką“, – „Sekundei“ pasakojo vaikinas. Aleksandrui įstrigęs V. Savickio prašymas ką nors paskaityti garsiai. Pagrobėjas aiškino norintis nusiraminti. Vienintele ranka pasiekiama knygelė buvo tikybos vadovėlis. Trylikametis pradėjo skaityti viename pirmųjų puslapių buvusią paprastutę vaikišką maldą. Šalia sėdėjęs V. Savickis iš paskos tyliai kartojo žodžius. Pagrobėjas namą apsupusiems pareigūnams grasino įkaitus nušauti. Tačiau Aleksandrą ramino jo nenuskriausiantis.
„Kalbėjo, kad jei puls, gali būti, kad abu neliksime gyvi, bet jis visą laiką tvirtino padarysiantis viską, kad manęs nesužeistų“, – pamena A. Špilevojus.
O po beveik 16-os valandų laukimo ir įtampos – dūžtantys langai, riksmas „Paleisk ginklą“, serija šūvių ir daug kraujo. Toks šturmas įstrigo 13-mečio atminty.
„Aro“ pareigūnų kulkų skeveldros kliudė berniuką – viena perėjo kiaurai petį, kita drėskė kaklą. Randai Aleksandrui niekada neleis pamiršti vaikystės sukrėtimo. Nusikaltėlius bando suprasti
„Sunku patikėti, kad pranešimai apie R. Zamolskio sulaikymą yra tiesa. Per tiek metų tokių žinučių būta ne vienos. Atrodo, kad šį kartą tai jau teisybė“, – svarsto aktorius A. Špilevojus. Vaikinas neslepia: per tuos daugiau nei dešimtį metų jo dėmesį atkreipdavo bet kokia pasirodydavusi informacija apie Zamą. Jis nesmerkia nei per šturmą pareigūnų nušauto V. Savickio, nei galybe žmogžudysčių įtariamo R. Zamolskio.
„Už tai, kad žmonės pradėjo tokį kelią, atsakingi ne tik jie, bet ir visuomenė, pavertusi juos tokiais – šeima, mokykla, draugai, kaimynai. Visi turime prisiimti atsakomybę, kad tokių žmonių atsiranda“, – mano Aleksandras.
Su savo teatro studija „Meno alchemija“ vaikų socializacijos centre, buvusioje kolonijoje, vedantis užsiėmimus, bandantis per teatro žaidimus ir pratimus parodyti sunkios patirties jau turintiems nepilnamečiams kitokį pasaulį aktorius pripažįsta regintis tarp jų daug perspektyvių nusikaltėlių.
„Matau, kad labai dažnai žmonės tampa tokie ne dėl to, kad patys taip pasirinko, o kad kadaise juos kažkas stumtelėjo: neprižiūrėję tėvai, žeminę bendraklasiai, į jų nuoskaudas dėmesio nekreipę aplinkiniai. Manau, kažkada ir V. Savickis su R. Zamolskiu pasiryžo žengti tokį žingsnį kažkieno pastūmėti, nes iš prigimties žmogus negali sugalvoti gyventi štai taip. Man jų tik gaila“, – pripažįsta A. Špilevojus. Guodė malda
Neapykantos vaiko pagrobėjui nei rankas krauju susitepusiam R. Zamolskiui tikina nejaučianti ir Aleksandro mama Irina Burkauskienė.
„Tie vyrai dar tokie jauni, o vienas 25-erių gyvenimą prarado, kitas 44-erių į kalėjimą sės. Argi taip reikia iššvaistyti ir taip trumpą žmogui duotą gyvenimą? Jie ir kitus padarė nelaimingus, ir patys buvo nelaimingi“, – sako I. Burkauskienė.
Panevėžietė neslepia: visus tuos metus, kol R. Zamolskis gyveno laisvėje, nebuvo ramu. Tačiau nei Irina, nei artimieji nepuolė į isteriją ir depresiją, tik patikėjo savo likimus Aukščiausiajam. Juolab kad Kūrėjas šiai šeimai kartą jau akivaizdžiai parodė savo globą.
I. Burkauskienė pamena, kad lemtingąjį 2001-ųjų spalio 8-osios rytą palydėjo sūnų mokyklos link, o grįžusi sulaukė keisto skambučio. Policininkas klausė, kur galėtų būti jos vaikas. I. Burkauskienė buvo įsitikinusi, kad Aleksandras jau turėtų sėdėti pamokoje, bet negeros nuojautos vejama išėjo patikrinti. Mamai sukosi mintis, kad sūnų galbūt partrenkė mašina, tačiau kai Ramygalos g. išvydo minią pareigūnų, prie pirmo priėjusi tiesiai paklausė: gal ką įkaitu paėmė?
„Aš iki šiol negaliu paaiškinti, iš ko atspėjau. Įsivaizdavau, kad įkaitais žmonės imami dėl pinigų, o mūsų šeima niekada turtinga nebuvo“, – stebisi I. Burkauskienė.
Aplinkinių namų gyventojai užjautė ir palaikė motiną – kvietė užeiti pailsėti, nešė arbatos, bet, anot Irinos, svarbiausia, kad kartu su ja meldėsi. Už berniuką, už senutę, nesuvokiančią, kas vyksta jos bute, už policijos ir „Aro“ vyrus.
Kartą mamai buvo leista su sūnumi pasikalbėti telefonu. Irina vaiką ramino, kad susirinkę daug draugų meldžiasi už jį, mokė būti paklusniam, neprieštarauti pagrobėjui. Nors mamai plyšo širdis, ji kalbėjo ramiu balsu – „Aro“ pareigūnų buvo perspėta: jei pradėsianti verkti, telefonas bus atimtas. Įtampa atslūgo tik tada, kai policijos atvežta į ligoninę išvydo tarp medikų sūnų.
„Mūsų santykiai visada buvo labai šilti, o po to įvykio supratome, kaip greitai galime vienas kitą prarasti. Materialiniai dalykai gyvenime nieko nereiškia, jie tokie nesvarbūs, laimė yra žinoti, kad tavo artimi žmonės laimingi“, – sako I. Burkauskienė. Zamas tik prisidengė psichikos liga
Vytautas Grigaravičius, 2001– 2007 m. Lietuvos policijos generalinis komisaras
Rusijoje sulaikytas R. Zamolskis patenka į pavojingiausių Lietuvos nusikaltėlių penketuką. Esu įsitikinęs, kad jis nėra psichikos ligonis. Tai tebuvo šio nusikaltėlio gynybos būdas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Policijai žinomas ne vienas toks atvejis. Buvo laikas, kai buvo madinga imituoti psichikos ligą, daugelis nusikaltėlių mielai guldavosi į psichiatrijos ligonines ir kai kuriems iš tiesų pavykdavo – būdavo pripažįstami psichikos ligoniais.
Kad R. Zamolskis nesirgo psichikos liga, rodo jo sugebėjimas trylika metų gyventi sėkmingai slapstantis ir Lietuvoje, ir užsienyje. Rusijos policija irgi jį persekiojo, spendė spąstus, bet sulaikyti buvo labai sunku. Tai labai gudrus, įžūlus žmogus, numatydavęs nusikaltimus į priekį, suplanuodavęs atsitraukimus.
Rusijoje R. Zamolskis pakeitė išvaizdą, užsiaugino barzdą, ūsus, vaidino uolų stačiatikį, buvo pastebėtas bažnyčioje.
Manau, R. Zamolskis netrukus būtų išvykęs iš Rusijos, kur kriminalinė policija jau sekė jo pėdsakais ir anksčiau ar vėliau būtų sučiupusi. Be to, Rusijoje jis labai rizikavo tapti vietos nusikalstamo pasaulio taikiniu. Su Rusijos nusikaltėliais jis užmezgė ryšius pasiūlęs savo paslaugas, tačiau niekada neturėjo tarp jų autoriteto, tebuvo vykdytojas. Rusijos nusikalstamas pasaulis turi nerašytą taisyklę pašalinti ypatingą užsakymą įvykdžiusį žudiką, kad per jį teisėsauga nesusektų užsakovo.
Vis dėlto manęs nestebina, kad net tokiomis aplinkybėmis R. Zamolskis sugebėjo sukurti šeimą. Matyt, net ir tokiam nusikaltėliui reikėjo relaksacijos. Serijinio žudiko dosjė: kas mėnesį – po auką
R. Zamolskis, pravarde Zamas, kruvinų nusikaltimų seriją pradėjo 1993-iaisiais mirtinu kūno sužalojimu. Jau po trejeto mėnesių bandė pagrobti ginklų iš policijos šaudyklos.
Labiausiai Zamą išgarsino Lietuvą 2001-aisiais sukrėtusi jo nusikaltimų virtinė.
Tų metų pavasarį R. Zamolskis su savo bendru V. Savickiu Vilniuje prie prekybos centro „Maxima bazė“ apiplėšė tuomečio Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorius. Plėšikų grobis – 70 tūkst. Lt. Vienas inkasatorių tik per stebuklą liko gyvas.
Po V. Savickio paleisto šūvio kulka liko įstrigusi inkasatoriaus galvoje. Medikams ją pašalinti pavyko tik per antrą sudėtingą operaciją. Užpuolimą išgyvenęs vyras liko pirmos grupės neįgaliuoju. Po šio nusikaltimo tepraėjus vos porai mėnesių R. Zamolskis su sėbrais Vilniaus centre susišaudymo metu sužeidė policijos pareigūnus. R. Zamolskis ir V. Savickis paspruko, sučiuptas jų bendrininkas biržietis Mindaugas Čepulis nuteistas laisvės atėmimu už neteisėtą didelio kiekio šaudmenų ir sprogmenų laikymą. 2001 m. liepą, praėjus vos mėnesiui nuo pareigūnų užpuolimo, R. Zamolskis su V. Savickiu Kaune, įmonėje „Lita – West“ nušovė du vyrus.
Po šio nusikaltimo serijinis žudikas R. Zamolskis pagaliau buvo sulaikytas ir paguldytas gydyti į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę. Priverstinį gydymą Zamui buvo paskyręs teismas, atsižvelgęs į psichiatrų išvadas dėl nusikaltėlio nepakaltinamumo. Patekęs į psichiatrų rankas nusikaltėlis išvengė kalėjimo už Kauno „daktarų“ grupuotės nario Gintauto Bakanausko brolio nužudymą. Be to, kol buvo gydomas ligoninėje, R. Zamolskis buvo teisiamas už dviejų moterų, vienos jų – prostitutės, nužudymą.
Laisvėje likę Zamo sėbrai pasistengė jį greitai ištraukti iš ligoninės. Į gydymo įstaigą faksu buvo atsiųstas suklastotas dokumentas apie R. Zamolskio paleidimą.
Tų pačių metų rugsėjį Zamą policijos pareigūnai pastebėjo Kaune, tačiau bandant sulaikyti legendinis nusikaltėlis vėl paspruko.
Nesugaunamojo vardą R. Zamolskis pelnė po 2001-ųjų spalio 8-osios dramos Panevėžyje. Tą dieną Zamas ir V. Savickis buvo pastebėti Nemuno g. Juos bandant sulaikyti, peršautas R. Zamolskis sugebėjo ištrūkti iš pareigūnų rankų ir dingti it į vandenį. Jo bendras V. Savickis bandė gelbėtis įkaitais paėmęs moksleivį ir senutę. Visa Lietuva užgniaužusi kvapą stebėjo 16 valandų trukusią dramą. Įkaitai buvo išlaisvinti „Aro“ pareigūnams nušovus V. Savickį.
Po šio nusikaltimo R. Zamolskis dar buvo pastebėtas Šiauliuose, tačiau ir vėl jam pavyko pasprukti „Aro“ pareigūnams šturmuojant nusikaltėlio nuomotą butą. Po to Zamo pėdsakai Lietuvoje dingo.
Nusikaltimų seriją R. Zamolskis toliau tęsė Rusijoje, vertėsi ginkluotais užpuolimais, ginklų vagystėmis, apiplėšimais. Rusijos Federacijoje R. Zamolskis įtariamas keliolikos nužudymų ir kitų nusikaltimų padarymu. R. Zamolskis buvo lyginamas su vienu iš pavojingiausių žudikų visoje Rusijoje Aleksandru Soloniku, gebėjusiu šaudyti dviem pistoletais vienu metu. 1997 metais jis buvo nužudytas Graikijoje.
Inga Kontrimavičiūtė
