Tikriausiai ne vienas šiaulietis pripažins, kad tikrasis miesto veidas atsiskleidžia Vilniaus pėsčiųjų bulvare, saulės laikrodžio aikštėje ir Talkšos ežero pakrantėje, kuri jungiasi su buvusio „Elnio“ fabriko teritorija ir užsibaigia įspūdina Chaimo Frenkelio vila, jos kiemu. Pėsčiųjų takas – pusiau sutvarkytas, o kitos vietos – lyg ir pamirštos ar tyčia ignoruojamos. „Elnio“ fabrikui prieš kelerius metus buvo žadama labai graži ateitis, bet miestas idėjomis pasinaudoti nesugeba. Tuo tarpu labai panašus projektas Lenkijoje klesti be miesto ir valstybės paramos.
Mieste nėra šeimininko
Prieš šešerius metus su kolegomis rengęs miesto detaliuosius planus, siūlęs idėjų, kaip atgaivinti Ch. Frenkelio vilos ir buvusio „Elnio“ fabriko teritoriją, architektas Vytenis Rudokas nenuleidžia rankų. Paskutiniai bandymai prikelti minėtą miesto vietą buvo vadinamasis Menų inkubatorius, kurio idėjos ir lūkesčiai, atrodo, jau užmaršty. Po tiek nesėkmių kyla klausimas, ar Šiauliams apskritai reikia ko nors panašaus. „Mano galva, nėra nereikalingų dalykų, kurie ką nors duoda žmonėms, nesvarbu, ar jų būtų du, ar tūkstantis – visi jie reikalingi. Klausimas – kieno sąskaita“, – teigia architektas.
Visų pirma, anot V. Rudoko, miestui reikia turėti kryptingą urbanistinės plėtros planą, nes kol kas jis Šiauliuose nematantis miesto kultūros supratimo. Omenyje turimas ne tik „Elnio“ fabrikas, bet ir visa miesto centrinė dalis.
„Žinoma, kad reikia tokio dalyko kaip menų inkubatorius, nors man labiau patinka jį vadinti fabriku, nes pažiūrėjus į pastaruosius dešimt metų visi miesto urbanistiniai projektai žlunga, merdėja“, – atvirauja V. Rudokas. Galima sakyti, kad visas rajonas, kur turėtų būti Menų inkubatorius yra lyg laikrodžio mechanizmas. Užtektų pasukti vieną sraigtelį, kad atsigautų viskas aplinkui.
Vienintelis šio neveiksnumo paaiškinimas – tikro miesto šeimininko nebuvimas. Miesto valdžia dirba nuo kadencijos pradžios iki pabaigos, o į ilgesnius projektus nekreipia dėmesio, svarbu pasidėti „pliusą“, kad per savo kadenciją padarei gerą darbą, kad pateisinai savo gaunamą atlyginimą. Labiausiai valdžios atstovus domina trumpi ir maži projektai, kad viskas būtų spėta padaryti, kol jie valdžioje.
Niekur nereikia skubėti
„Elnio“ fabriko teritorijos atgaivinimo raktas – viską pradėti nuo strategiškai apgalvotų ir svarbių vietų. Pasak architekto, miestą reikia atiduoti miestiečiams, o ten, kur pasisuks jų srautas, ateis ir komercija, ir pinigai, ir investicijos. Vienas paprastas būdas atvesti žmones į kol kas apgriuvusių pastatų teritoriją – atverti pėsčiųjų gatvę nuo Talkšos ežero link Prūdelio, į Vilniaus gatvę.
Pasak architekto, Šiauliai turi unikalią vietą, kokios nepamatysi niekur Lietuvoje, gal net Europoje. Čia atvažiavę užsieniečiai buvo sužavėti: 15 minučių kelio pėsčiomis nuo centro ir atsiduri prie ežero, šalia miškas. Tereikia sujungti viską, ką turime, į vieningą kompleksą. Visos „Elnio“ teritorijos, Salduvės piliakalnio ir Aleksandrijos motokroso trasos teritorijų plano tikslas buvo parodyti šios vietos maksimalų potencialą, tačiau tam įgyvendinti reikia labai daug laiko.
Svarbu paminėti, kad sukuriant mieste dar vieną centrą – kultūros, rekreacijos, poilsio – esamas niekur nedings ir nenumirs. Čia liks savos tradicijos, jame, galima sakyti, jau karaliauja miestiečiai. „Man labai graži senoji bulvaro dalis. Ji turi išlaikiusi tą senąją dvasią, kuri yra lyg atsvara rekonstruotam pėsčiųjų takui. – sako V. Rudokas. – O su Ch. Frenkelio fabriku kol kas yra palaida bala. Čia šiuo metu jokie didesni planai nevystomi – toliau kuriasi smulkūs verslai, kažkas sandėliuojama, niokojami vertingi pastatai. Kad kas nors darytų ką nors kompleksiškai – nieko nematau.“
Mieste esama ir šiam projektui prieštaraujančių nuomonių, esą geriau menininkams duoti darbo, o ne statyti jiems „prieglaudas“. Dailininkas ir Šiaulių universiteto dailės galerijos parodų kuratorius Kornelijus Užuotas Menų inkubatoriaus projektą prasiskolinusiame Šiaulių mieste vadina utopine idėja.
„Tokia idėja, žinoma, galima, tačiau eiti reiktų kitokiu keliu. Galėtų atiduotų kokią uždarytą mokyklą, nereiktų perstatinėti griuvėsių. Dabar viskas kvepia pinigų plovimu“, – teigia dailininkas.
Taip pat K. Užuotas ragina daiktus vadinti savais vardais: „Pats pavadinimas keistokas „inkubatorius“ ar „menų fabrikas“. Juk tai menininkų rezidencija ir viskas...“
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia
Šiauliai nėra vienintelis pramonės miestas Europoje. Čia nuo seno veikė avalynės, linų pluošto, šokolado ir saldainių, odų fabrikai, vėliau pradėti gaminti dviračiai, kepama duona.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – pačioje Lenkijos širdyje yra įsikūręs iki šiol pramoniniu laikomas Lodzės miestas. Tai trečias pagal dydį Lenkijos miestas, turintis per 700 tūkst. gyventojų. 1872 metais čia įsikūrė tekstilės fabrikas, kuris sudarė pats save aprūpinantį miestą mieste. Šalia gamyklos pastatų buvo statomi namai darbininkams, ligoninė, bažnyčia ir paties savininko vila (panašiai kaip ir Šiauliuose). 1997 m. karo ir Sovietų Sąjungos draudimų nualinta gamykla buvo uždaryta, o 2000-aisiais prasidėjo visos teritorijos atgimimas.
Dar tebebankrutuojančios gamyklos savininkas pamatė šios teritorijos potencialą ir ateities perspektyvą, todėl vairas buvo perduotas prancūzams. 2006 m. vietoj gamyklos duris atvėrė milžiniškas pramogų, poilsio ir prekybos parkas „Manufaktura“, kuris iki šiol tarptautiniuose konkursuose skina apdovanojimus už geriausią urbanistikos plėtrą šalyje. Pasak „Manufakturos“ atstovės spaudai Joanos Kaprinskos (Joanna Karpińska), viskas buvo renovuota ir pastatyta vien tik naujųjų investuotojų jėgomis ir lėšomis, kurios siekė apie 200 milijonų eurų. Nei miestas, nei valstybė prie šio projekto neprisidėjo.
„Manufakturos“ projektas jungia senovę su dabartimi, vienija istorinę išorę su moderniu vidaus dizainu. Tai sukuria visiškai netradicinį naują objektą. Stikliniai senų raudonų plytų pastatų fasadai atrodo moderniai, tačiau kartu ir pasakoja Lodzės industrinės architektūros istoriją iki pat šių dienų“, – pasakoja J. Kaprinska.
Politikams tai nereikalinga
Menų inkubatoriaus likimas vis dar Lietuvos apeliacinio teismo rankose. Šių metų vasarą Šiaulių apygardos teismas nusprendė, kad Šiaulių savivaldybė pastatą Menų inkubatoriui statyti nusipirko teisėtai, tačiau pažeidė techninio projekto įsigijimo procedūras. Prokuratūra sprendimą apskundė aukštesnės instancijos teismui. Todėl menų inkubatoriaus projektas sustabdytas nebaigus vertinti paraiškos ir nepasirašius finansavimo sutarties. Dabar projekto likimas sprendžiamas nuo nulio – jis vėl vertinamas. Jeigu verslo paramos agentūros sprendimas vėl bus neigiamas, neatmetami ir teisminiai procesai.
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vedėja Aistė Žalevičienė teigia mananti, kad politikams tokių ilgalaikių projektų nereikia, todėl nėra domimasi ir kovojama už miesto urbanistikos plėtrą.
Šiuo metu Šiauliuose yra vystomas kitas projektas. Kartu su Latvijos miestu Jelgava prašoma lėšų ežero prieigoms ir lietaus nuotekoms sutvarkyti. Anot A. Žalevičienės, bus atliekamas visos teritorijos, taip pat ir „Elnio“ fabriko, ekogeologinis tyrimas.
„Ši Šiaulių miesto dalis yra labai užteršta, todėl yra du galimi problemos sprendimai – išvalyti ir laisvai vykdyti bet kokią veiklą toje teritorijoje arba atlikus tyrimus imtis tik reikalavimuose nustatytos veiklos, kuri nebus pavojinga žmogaus sveikatai“, – sako A. Žalevičienė. Ji taip pat apgailestauja, kad Menų inkubatoriaus projektas užtruko, nes pasinaudojus Europos Sąjungos parama buvo (o gal dar ir bus) galima į šią teritoriją atvesti visas komunikacijas, šiluminę trasą.
Benas JANKAUSKAS
