Visada, kiek man leido aplinka, buvau patriotė, gyvenime besivadovaujanti tradicinėmis vertybėmis: užaugusi multikultūrėje erdvėje, kilusi iš mišrios (tautine, religine prasme) šeimos, jau seniai sąmoningai pasirinkau būti lietuvė. Visada galvojau, kad žmogus turi integruotis į aplinką, kurioje gyvena. Tradicinės vertybės – šeimos, tautos, moralės – man taip pat svarbesnės už moderniąsias. Taigi nuo manęs nepriklausantys veiksniai ir šeimos auklėjimas suformavo mane kaip pakankamai liberalią, nuosaikią, bet patriotišką asmenybę. Tačiau paskutinių dienų įvykiai ir patirtys privertė intensyviai galvoti keliomis temomis. Savo refleksijomis tokia, sakyčiau, lait (light) forma norėčiau pasidalyti.
Visai neseniai, spalio 27 dieną, dalyvavau konferencijoje „Įvairovei atvira mokykla“, kuri tapo baigiamuoju projekto „Lietuvos piliečių atvirumo bei socialinių ryšių su trečiųjų šalių piliečiais stiprinimas – „Mokykla visiems“ akcentu. Pavadinimo pradžia – įvairovei – iškart suintrigavo ir privertė įtariai susimąstyti. Apie kokią įvairovę bus kalbama? Jau vieno iš pirmųjų pranešėjų pasakyta mintis, kurios, deja, pažodžiui negalėčiau pakartoti, abejones išsklaidė: „gal ir nebūsime atpažįstami pasaulyje kaip lietuviai, bet užtat būsime atpažįstami kaip europiečiai“.
Taigi susirinkusieji buvome paskatinti atsisakyti tautinio identiteto, pasiūlant alternatyvą – tapti modernios, įvairovei atviros (kurgi ta įvairovė, jei siūloma būti atpažįstamiems kaip europiečiai?) europietiškos visuomenės, apie kurią taip madinga dabar kalbėti, nariais. Bet ar įmanomas multikultūriškumas plačiąja prasme, kuomet nėra sukurta nuoseklaus tautinio-patriotinio ugdymo, besiremiančio tautos patirtimis?
Tikriausiai būsiu apkaltinta senamadiškumu, pavadinta pirmosios kartos nuo žagrės inteligente, bet niekaip negaliu suprasti vieno dalyko: negi gera būti integruotam? Ko iš tikrųjų siekiama kalbomis apie įvairovę – susiniveliuoti ar tapti iš tikrųjų atviriems? Juk įdomūs ir atviri kitiems tapsime tuomet, kai būsime kitokie, bet gebėsime tą tinkamai pateikti, o lietuvių tautos išskirtinumas slypi jų ryšyje su žeme, gamta, papročiais, tvirtose nuostatose.
Negi jeigu ir man tos vertybės svarbios, aš nebūsiu priimta Europos žmonių? Negaliu nepacituoti minties, perskaitytos viename straipsnyje: „Neseniai vienas Paryžiaus poetas man pasakė: saugokite tai, ką turite. Nes mes jau nebeturime. Laikykitės už to. Nes mes neturime už ko laikytis. Kaip manote, ką jis turėjo omenyje?“ (J. Melnikas, „Pasaulis be aukščiausių jausmų, arba Lietuvos siela“). Taigi jeigu mes prancūzui esame įdomūs tuo, kad skiriamės, kodėl pačių visuomenėje bandoma suformuoti nuomonė, kad išskirtinumas (galėjimas identifikuoti save kaip lietuvį) – yda? Gal vertėtų remtis į tautinius prioritetus, kad kurtume modernią visuomenę, kuri gebėtų tinkamai priimti ir integruotis į multikultūrį pasaulį, bet atramos ieškotų savos tautos praeityje...
Ne tik aukščiau minėta mintis privertė mane suklusti. Prisipažinsiu, taip intensyviai mąsčiau jau seniai... Konferencijoje pristatyto tyrimo tikslas man nedavė ramybės bent porą dienų. Tuo labiau, kad jo rengėjai iškart prisipažino nesiekiantys daryti apibendrinimų, kadangi tyrimu nesistengta padaryti mokslinių išvadų, tiesiog parodyti kelių mokyklų mokytojų požiūrį į tam tikras visuomenės grupes (nepamirškime – įvairovei atvira mokykla).
Taigi, jeigu nesiekiama daryti mokslinių apibendrinimų – kam išvis tyrimą pristatyti, štai, kur klausimas. Mintis sukosi galvoje, kol susiejau tyrimo rezultatus ir žmones, dalyvavusius projekte: dr. Nida Vasiliauskaitė, Vytautas Valentinavičius, Margarita Jankauskaitė... Valio! Vos nepradėjau gatvėje ploti katučių. Viskas elementaru, Vatsonai, kaip pasakytų Šerlokas Holmsas. Tyrimo tikslas – eilinį kartą pristatyti tautą (aišku, nedarant mokslinių išvadų) esant vieną iš homofobiškiausių Europoje.
Labai puikiai žinau, kad gerai, įtaigiai pasakyta viešoji kalba ir žiniasklaida gali padaryti milžinišką įtaką auditorijai. Taigi, jeigu jau yra proga eskaluoti ir aktualizuoti galbūt nesamą problemą, kodėl gi to nepadaryti viešojoj erdvėj? Tuo labiau, kad tyrimų diagramoje labai aiškiai švietė stulpelis, kuris įtikinamai rodė: taip, esame (žmogaus protas linkęs apibendrinti) nepakantūs homoseksualams. Nesu homofobė, bet gebu mąstyti, taigi toks būdas „prastumti“ ar formuoti atitinkamą nuomonę mane supykdė, nes suprantu, kai bandoma su manimi žaisti. Todėl labai užjaučiu žmones, kurie informaciją priima šiek tiek naiviau, nebandydami analizuoti to, kuo juos bando įtikinti, o tokių Lietuvoje, deja, bet yra nemažai.
Dabar šiek tiek apie kitus dalykus. Dirbu ir gyvenu aplinkoje, kur bendrauju su tautinių mažumų atstovais. Situaciją žinau iš vidaus, taigi labai gaila, bet turiu pasakyti, kad vis dar labai jautriai reaguoju į nuomonę, jog lietuviai yra ksenofobai. Pati diskutuodama su pažįstamais kartais netgi palaikau tautinių mažumų pusę, bet savo namuose noriu kalbėti lietuviškai. Sakydama savo namuose, turiu galvoje Lietuvą, nes identifikuoju ją kaip savo namus. Jeigu ateinate į svečius, jūs tikriausiai nusiaunate purvinus batus ir nepradedate įžeidinėti šeimininkų? Jau sakiau, kad žmogus turi integruotis į aplinką, kurioje gyvena, tik tokiu būdu, būtinai gerbdamas ir palaikydamas ją, jis galės tikėtis pagarbos ir palaikymo iš pačios aplinkos.
Aš noriu, kad kitataučiai gerbtų mano šalies papročius, mane, galų gale. Pavyzdžiu paimkime kalbą: aš nenoriu, kad mano namų laiptinėje kabotų skelbimai, parašyti ne lietuvių kalba, nenoriu, kad ant autobuso, kuriuo važiuoju, būtų užrašas svetima kalba, nesvarbu, kad galbūt aš jį suprantu – o kiek žmonių nesupranta?
Ei, atsipeikėkite, mano šalyje valstybinė kalba yra lietuvių – norėčiau, tad ją gerbtumėte. Konferencijoje buvo kalbėta apie daugumą galios prasme. Bet argi blogai, kad dauguma nustato atitinkamas elgesio, moralės normas, turi didesnę galią, jei tas daroma pagarbiai, nediskriminuojant, suteikiant teisių, tam tikrų galių ir mažumai.
Jeigu vėl prisimintume toleranciją, tai natūraliai kyla klausimas – kodėl aš savo šalyje, kur, kol kas, tikėkimės, ir dar daug metų, priklausau daugumai, esu diskriminuojama? Kodėl, kai į mane besikreipiančiam kita kalba žmogui atsakau lietuviškai, jis arba numoja ranka, arba nužiūri piktu žvilgsniu? Kodėl aš privalau jaustis kalta, vaikščioti nuleista galva dėl to, kad mažumos atstovas elgiasi mano namuose netinkamai? Tai gal vertėtų apie toleranciją pakalbėti ir tuo aspektu – ar nevyksta lietuvių diskriminacija? Nes tik pagarba galima užsitarnauti kitų pagarbą. Jeigu mane gerbs mano namuose, to paties bus galima tikėtis ir iš manęs.
Jokiu būdu neteigiu vienos kurios tautos ar rasės, lyties, įsitikinimų viršenybės, bet noriu turėti tiek pat teisių, kiek turi mažumos. Nenoriu būti diskriminuojama savo šalyje. Noriu, kad mano artimieji sąmonigai suvoktų ir pagarbiai priimtų pasaulio įvairovę, bet tikrai nenoriu, kad mano namuose man nurodinėtų, kaip turiu tvarkytis. Gaila, kad dauguma Lietuvoje gyvenančių net nesistengia, anot to Paryžiaus poeto, saugoti tą, ką turi, ir eikliais žemaitukų veislės žirgais, bet su dalgiais ant peties jodami į Europą palieka nenušienautas Lietuvos pievas...
Oksana A.
