Vytautas RUŠKYS
Pasaulio žiniasklaida skelbia, kad Oksfordo universiteto mokslininkai galbūt įminė sniego žmogaus paslaptį. Naujojoje Akmenėje gyvenantis rašytojas Vytautas Almanis mano, kad paslaptingoji būtybė egzistuoja.
Dviejų rūšių lokių palikuonis
Daugelį domina pasakojimai, kad nuo seno Himalajų ir kituose kalnuose žmonės yra pastebėję gauruotą padarą, primenantį didžiulę beždžionę.
Pėdsakus liudytojai nupiešdavo, nufotografuodavo, kai kas tose vietose rasdavo plaukų. Kelis tokius radinius tyrė Oksfordo universiteto genetikos profesorius Bryanas Sykesas ir prieš kelias savaites paskelbė rezultatus.
Mokslininkas nustatė, kad paslaptingo padaro DNR sutampa su itin retos rūšies baltojo lokio, kuris gyveno mažiausiai prieš 40 tūkstančių metų.
Dar spėjama, kad galėjo gyventi net prieš 120 tūkstančių metų – tada rudieji ir baltieji lokiai atsiskyrė kaip dvi skirtingos rūšys.
Gamtos tyrinėtojai kelia versiją, kad dabar išnykusi baltojo lokio rūšis yra kilusi iš rudojo lokio, kuris tebegyvena Aukštuosiuose Himalajuose.
B. Sykeso manymu, tinkamiausias paaiškinimas dėl DNR sutapimo – paslaptingos gauruotos būtybės, vadinamos sniego žmonėmis, yra hibridai – baltųjų lokių ir rudųjų lokių mišinys. O šios rūšys artimai susijusios, nes teritorijoms susikirtus, įmanomi susikryžminimo atvejai.
Profesoriaus nuomone, neįmanoma patikėti, kad Himalajų apylinkėse klaidžioja senovės baltieji lokiai. Realiau, jog gyvena rudųjų lokių porūšis, kilęs iš lokio, kuris savo ruožtu buvo baltojo lokio protėvis. Dar gali būti, jog neseniai susikryžmino rudojo lokio ir senovės baltojo lokio palikuonys.
Daugybė įrodymų ir nė vieno patikimo
Sniego žmogaus paieškų istorijoje ir anksčiau ne kartą teigta, kad aptikti būtybės egzistavimo įrodymai. Jų daugybė – nuo plaukų ir kraujo iki visų kūnų.
1925 metais Karališkosios geografų draugijos narys ir fotografas N. A. Tombazi pateikė vieną iš aiškiausių apibūdinimų apie paslaptingą būtybę. Tai „iš pažiūros buvo panašu į žmogų, vaikščiojo stačiomis... Jo tamsus kūnas kontrastavo su baltu sniegu ir, kiek man pavyko įžiūrėti, jis nevilkėjo drabužių“.
Antrojo pasaulinio karo lenkų kareivis Slavomiras Ravicas pasakojo, kaip, pabėgęs iš gulago Sibire ir per Himalajus keliaudamas į Indiją, sutiko du sniego žmones.
1951 metais alpinistas Erikas Šiptonas publikavo didelių pėdų fotografijas.
1986 metais alpinistas Reinholdas Mesneris pareiškė akis į akį susidūręs su sniego žmogumi ir jį nudobęs.
Vis dėlto galiausiai paaiškėdavo, kad vieni įrodymai buvo klastotės, o kiti nebuvo pakankamai tvirti.
Ieškojo legendinės būtybės
Naujojoje Akmenėje gyvenantis 77 metų rašytojas ir gamtosaugininkas Vytautas Almanis prieš kelis dešimtmečius taip pat buvo įsitraukęs į legendinės būtybės paieškas.
Todėl V. Almanis iki šiol yra tituluojamas sniego žmogaus pėdsekiu. Jis pirmasis Lietuvoje tam buvo atsidėjęs. Įspūdžiai išliko keliuose kelionių apybraižų rinkiniuose ir nuotykių romanuose, o daugiausia – knygoje „Per Ulkerio žvaigždyną“.
Paieškos prasidėjo, kai V. Almanis su žmona Julija praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje išsikėlė gyventi į Altajaus kalnus. Po dešimtmečio su ten gimusiais dviem vaikais grįžo į Lietuvą, bet dar du dešimtmečius dažnai vykdavo į Altajų ar į Kaukazo kalnus.
Dabartines sniego žmogaus paieškas V. Almanis vadina paviršutiniškomis, atrodo, kad tai daroma dėl efekto.
„Dabar kas vyksta į keliones, dažnai nuslysta paviršiukais, – vertina V. Almanis. – Mes su žmona kai užsiėmėme, tai užsiėmėme rimtai. Buvo grynas tyrinėjimas be jokių išviršinių efektų“.
Almaniai kalnuose sutikdavo daug bendraminčių, besisitengiančių surasti sniego žmogų.
„Jis – ne sniego ir ne žmogus“
Almaniai savo akimis nė karto neišvydo to, ko ieškojo. Tačiau V. Almanis įsitikinęs, kad matė tas vietas, kur buvoja būtybė, mano radęs paliktus plaukus.
Rastuosius plaukus vežė į Maskvą tirti. Buvo atsakyta, kad nežinia kieno – nei meškos ar kokio kito žinomo gyvūno.
Paieškas skatino Altajuje sutiktų vietinių žmonių pasakojimai apie matytą būtybę.
„Niekas ten iš vietinių nedarė sensacijos, o priėmė, kaip normalų dalyką, normalų gyvūną – sąlyginai kaip kokį naminį, tai ir aš ieškojau tokio objekto“, – mena tyrinėtojas.
Tos būtybės keliautojas nevadina sniegu žmogumi. „Jis yra nei sniego ir nei žmogus, o geriausiu atveju – pusžmogis, ir garantuotai – žemės gyvūnas, evoliucijos padarinys“, – ne kartą yra sakęs V. Almanis.
Ir šiomis dienomis paklaustas, patikslina: „Tai reliktinis hominidas ar regresuojantis neandertalietis“.
Pasak V. Almanio, juk žmonės ne iškart išsivystė, o po truputį. „Kai kurie pakliuvo į aklą evoliucijos šaką ir nuėjo kitu keliu“, – motyvuoja rašytojas.
V. Almanis mano, kad tos paslaptingos būtybės gali susisiekti telepatija.
„Juk pirmieji žmonės būtent taip palaikė ryšį vienas su kitu, – sakė V. Almanis. – Dabar šią savybę yra išlaikę evenkai.“
„Viskas yra išmonės“
Oksfordo universiteto genetikos profesorius Bryanas Sykesas ištyrė plaukus nežinomų gyvūnų, kurių vienas buvo aptiktas Vakarų Himalajų regione Ladake, o kitas Butane.
Būtent ten ne kartą keliavo garsus mūsų tautietis Paulius Normantas. Su šiuo metu Vengrijoje dar vienai ekspedicijai į Himalajus besirengiančiam keliautojui paskambinęs „Šiaulių kraštas“ išgirdo kategorišką vertinimą, kad jokio sniego žmogaus nėra, o viskas esą išmonės.
„Temą eskaluoja visokie televizijos kanalai, – sakė P. Normantas. – Organizuoja keliones, ekspedicijas ir rengia laidas pritraukti žiūrovui. Rodo kaip randa kokį plauką, paskui – kaip jį tiria. Bet viskas susiūta baltais siūlais. Skleidžiamos subjektyvios nuomonės“.
