19 proc. visų gamybos ir didmeninės prekybos įmonių pripažįsta jaučiančios didžiųjų prekybos tinklų piktnaudžiavimą rinkos galia. Daugiausiai – 30 proc. – apie šią problemą pripažinusių yra tarp maisto prekes gaminančių ir jas didiesiems prekybos centrams parduodančių įmonių.
Tokius duomenis pateikia Lietuvos vartotojų instituto (LVI) užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta 231 įmonės apklausa.
Tyrimo ataskaitoje rašoma, kad spaudimas labiausiai aktualus mažoms didmeninės prekybos įmonėms. Jo metu gautais duomenimis, dažniausiai gamybos įmonės susiduria su prekybos centrų reikalavimu daryti nuolaidas, specialias pasiūlos akcijas, taip pat reikalauja padengti reklamos išlaidas, o didmeninės prekybos įmonių dažniausiai reikalaujama įvairių rūšių nuolaidų.
LVI ragina tiekėjų, gamintojų ir pardavėjų atstovus parengti Verslo santykių kodeksą, kurio viena iš dalių būtų susitarimai dėl galimų pardavimo skatinimo priemonių.
Pernai vasarį Konkurencijos taryba, įvertinusi mažmeninių prekybos tinklų situaciją rinkoje, nustatė, kad didieji prekybos tinklai naudojasi savo turimu pirkėjų skaičiumi tam, jog „iš tiekėjų gautų didesnes nuolaidas, priverstų juos mokėti įvairius mokesčius ar vykdytų kitus jų reikalavimus. <...> Tiekėjai turi sumokėti tinklams tam tikras sumas, kurios naudojamos pardavimams skatinti“.
Šis tyrimas yra dalis Ūkio ministerijai parengtos studijos apie pardavimą skatinančias priemones.
Tai, kad didieji prekybos centrai piktnaudžiauja savo galia rinkoje, yra akivaizdu. O kaip susiklosčiusi situacija palietė mūsų rajoną, paprašėme pakomentuoti Jurbarko rajono verslininkų organizacijos vadovą Gintarį Stoškų.
– Visa ši problema slegia mūsų rajono prekybininkų pečius jau ne vienerius metus. Užsidariusias smulkias prekybos įmones jau galime skaičiuoti dešimtimis. Konkurencija – be galo didelė. Didieji prekybos centrai gamintojams gali diktuoti savo sąlygas, reikalaudami ne tik didelių nuolaidų prekių kainoms, bet ir išsipirkti prekybos vietas jų centruose, kur bus realizuojama gamintojo prekė. Ko gero, vienintelė įmonė mūsų rajone, tiekianti savo gaminius didiesiems prekybos centrams, yra UAB „Jurbarko duona“. Kiti gamintojai, ypač mėsos gaminių, prekes realizuoja savo parduotuvėlėse ir mūsų rajono verslininkų prekybos vietose. Mėsos gamintojai netgi bando savo prekes realizuoti kituose rajonuose, ieškodami ten nišos rinkoje.
Didelį poveikį mažų įmonių sunkumams sudaro ir tai, kad, nepaisant nelygių galimybių, tiek higienos, tiek kiti reikalavimai ir mažoms prekybos įmonėms, ir didžiosioms – vienodi. Bet juk tai – tiesiog nelogiška. Kaip gali paprastas verslininkas, kurio prekybos įmonėje yra nedidelė apyvarta, lygiuotis į milijoninę dienos apyvartą turintį didžiulį prekybos centrą? Jau dabar skaudu žvelgti į pensininką ar žmogų, gaunantį minimalų atlyginimą. Nekalbu apie tai, kad jis galėtų nusipirkti skanesnį ar sotesnį kąsnį – jam kasdieninei duonai neretai pritrūksta pinigų. Ir kaip nepritruks, jeigu kainos kyla šuoliais, o atlyginimai ir pensijos didėja vėžlio žingsniu? Vienintelė išvada, kurią galiu padaryti, yra tokia, kad vykdomas ne tik smulkiųjų prekybininkų genocidas – nebijokime to žodžio – bet ir mažas pajamas turinčių Lietuvos žmonių. Ir tai vyks tol, kol į valdžią neateis asmenys, kuriems Respublikos gyventojų interesai rūpės labiau negu sava kišenė. Kol kas poslinkių į gerąją pusę nesimato. Bet juk artėja rinkimai į Seimą, tad, manau, reikėtų atidžiau apsipręsti, už ką balsuoti, nes klaidingai pasirinkę ir toliau risimės į skurdo bedugnę.
Ona Čirvinskienė
