Prisipažinsiu, smagu stebėti, kaip į Prezidento Valdo Adamkaus knygą („Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“) sureagavo politikai, visuomenės veikėjai ir tik epizodiškai tarp eilučių paminėti žmogėnai.
Smagu stebėti, kaip visa ši šutvė teisinasi kone dėl kiekvieno Prezidento žodžio. Girdi, aš nedariau to ar ano, visa tai pramanai, gandai ir nesąmonės. Dar kiti postringauja, kad tai esą tik politikos užribin pasitraukusio ir jau garbingo amžiaus sulaukusio buvusio valstybės vadovo paistalai, geriausiu atveju – pajuokavimai, į kuriuos neverta net kreipti dėmesio.
Kurgi nekreipti dėmesio, kai V. Adamkus juodu ant balto išdėstė politinės korupcijos užkulisius, neprieinamus eiliniam žmogui per patrankos šūvį ir galinčiam tik nutuokti, kas vyksta politinio elito kuluaruose. Jis išdėstė tai, apie ką žurnalistai tik šnekučiuodavosi prie kavos, bet negalėjo pateikti visuomenei, nes neturėjo jokių įrodymų, o patvirtinti to žodžiais lyg velnias kryžiaus vengė tie patys politikai. Vien todėl V. Adamkaus knyga yra aukso vertės.
Bet kas įvyko? Vieni Prezidentą už šią knygą pasiūlė per teismą patraukti net baudžiamojon atsakomybėn, o kiti siekia jį paversti šalies išdaviku, neva atskleidusiu valstybės paslaptį.
Apskritai, jų žodžiais, tą V. Adamkų reikia užrakinti į gilų, gilų rūsį, kuriame nebūtų net plyšelio saulės spindulėliui. Tegul jis ten ir supūva. Bus ir mums ramiau, ir kitiems pamoka.
Štai žurnalistu prisistatantis Artūras Račas „Žinių radijui“ apskritai pasakė, kad ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys, o ne faktų rinkinys, todėl negali būti laikomas informacijos šaltiniu.
Visada maniau (ir man tai kartojo profesoriai), kad būtent knygos (ir net ne internetas, ne laikraščiai ir ne televizija kartu sudėjus) yra pagrindiniai žmonijos informacijos šaltiniai, turintys išliekamąją vertę per šimtmečius ir tūkstantmečius. Ypač autobiografinės, prisiminimų knygos, atskleidžiančios tų veikėjų asmeninius išgyvenimus, betarpiškus pokalbius. O čia, bac per plikę... ir toks kvailas pasakymas... Ech, Račai, Račai...
Bet kur jis nesiteisins, kai apie jį patį Prezidentas V. Adamkus prabyla, švelniai tariant, ne iš pačios geriausios pusės. Kai, įsivaizduokite, pirmasis valstybės asmuo apie žiniasklaidos „švarintoją“ ir mikriukų vairuotojų siaubą prabyla, jog būtent jis per žiniasklaidą skleidė gandus, siekdamas pakirsti pasitikėjimą V. Adamkaus rinkimų komanda ir pačiu Prezidentu. Įsiklausykite – skleidė gandus. Taip, taip. Būtent gandus. Ir juos skleidė ne kas kitas, o žiniasklaidos rūpintojėlis.
Visa tai darė nuosekliai ir prieš rinkimus. Didesnės gėdos net įsivaizduoti negalima. Kita vertus, kam jau kam, o buvusiam aktyviam komjaunimo („Всесоюзный Ленинский коммунистический союз молодёжи“) veikėjui A. Račui, mano nuomone, vertėtų prikąsti liežuvį dėl V. Adamkaus knygos. Kai prieš kelis dešimtmečius V. Adamkus ginklu kovojo su bolševikais, mūsų rūpintojėlis pramiegojo sausio 13-osios naktį ir net pats to neslepia.
Tai jei V. Adamkus parašė netiesą, ko gi taip teisinasi mikriukų vairuotojų siaubūnas, paklausite? Atrodytų, jog neriasi iš kailio, kad tik paneigtų Prezidento žodžius. Maža to, dar ir svarsto, ar paduoti Prezidentą į teismą. Dar akylesni skaitytojai neabejotinai pastebės iš karto po knygos pasirodymo tendenciją – naujienų agentūros BNS pranešimuose eskaluojama tema, kad V. Adamkui už knygą gresia teisinis persekiojimas. Bet kur taip nebus, kai A. Račas vadovauja BNS agentūrai ir, drįstu spėti, bijantis pats kreiptis į teismą, mėgina šiam žingsniui išprovokuoti valstybės institucijas.
Jei šis dalykas pasitvirtintų, tai reikštų ne ką kitą, o tai, jog A. Račas yra ne tik gandų nešiotojas, bet dar ir paprasčiausias bailys. Būtent bailys.
Tai tu, Artūrai, padaryk kitaip. Tu būk vyras ir nunešk pareiškimą teismui, bet neverk krokodilo ašaromis apie šmeižtą ir pakirstą reputaciją, vadindamas Prezidentą melagiu. Kita išeitis, kuri lieka A. Račui, užsikloti dar išlikusiais rudeniniais lapais ir nė necyptelti.
Bet, mano galva, atsižvelgiant į chronišką A. Račo nesugebėjimą priimti kitokią nuomonę, toks jo išsišokimas irgi nė kiek neturėtų stebinti. Juk anksčiau (o gal ir iki šiol) jis nemėgsta Andriaus Užkalnio, Tomo Čyvo, Rūtos Grinevičiūtės ir dar kitų žurnalistų, kurie, jo nuomone, nėra žurnalistai arba mažų mažiausiai neturėtų jais būti. Taip, taip, atspėjote! Kaip ir knyga nėra knyga, o informacija nėra informacija.
Panašu, kad ir V. Adamkaus knyga yra anokie ten pramanai. Nejaugi reikia būti tokiu naiviu, kad išleistum tokio pobūdžio dienoraščius iš anksto žinodamas, jog jie sukels tikrą ažiotažą. Ir net ne vieną, o, panašu, dešimtis skandalingų istorijų apie tai, kaip valdoma valstybė ir kas žaidžia žmonių likimais nelyginant marionetėmis.
Nesiimsiu vertinti abiejų V. Adamkaus prezidentavimo kadencijų. Visa tai ne taip svarbu, atsižvelgiant į tai, kas paviešinta dienoraščiuose. Esminė jų mintis, manau, tokia: mieli Lietuvos žmonės, valdžia apie jus galvoja taip pat dažnai, kaip dažnai linksniuojamas Lietuvos vardas penktadieniais eskimų jurtoje Naujųjų metų išvakarėse.
Pats V. Adamkus nekomentuoja kilusios isterijos. Ir teisingai daro. Tegul visa ta šutvė dar kurį laiką teisinasi. Mes galėsime bent kelis mėnesius stebėti visą šį cirką, iš kurio bus dar daug graudaus juoko (būtent graudaus).
