Tikriausiai prisimenate vaikystėje skaitytą Lymano Franko Baumo pasaką „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ („The Wonderful Wizard of Oz“) apie našlaitę Dorotę ir tris jos draugus – liūtą, geležinį medkirtį ir kaliausę. Ši pasaka žinoma ir pavadinimu „Smaragdinio miesto burtininkas“. Beveik neabejoju, kad ją jau prisiminėte. Bent jau kino juostą arba multiplikacinį filmą apie šiuos veikėjus tikrai esate matę. Bet jei ne, tuomet būtinai paskaitykite arba pažiūrėkite, nes kuo arčiau Seimo rinkimų finišo tiesioji, tuo daugiau rasite tokių alegorijų ir metaforų, kad net patys nustebsite.
Labai atidžiai peržiūrėjau dvejus politinius debatus, kuriuos iki rinkimų transliuoja „Lietuvos ryto“ televizija. Juose dalyvauja penkių populiariausių partijų (opozicinių Darbo partijos, Lietuvos socialdemokratų partijos, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, valdančiųjų Liberalų sąjūdžio ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) lyderiai su savo palaikymo komandomis. Šiuo atveju norėtųsi pasakyti ačiū privačiam kanalui, už savo lėšas finansuojančiam projektą. Tikiu, naudingą daugumai rinkėjų. Ir tai akivaizdžiausias atsakymas skeptikams, koneveikiantiems žiniasklaidą pirmai progai pasitaikius. Bet tai kita tema. Grįžkime prie debatų ir Ozo (svajonių) šalies. Kaip žinote, herojai pas Ozo šalies burtininką keliavo vedami skirtingų svajonių ir troško jų išsipildymo. Liūtui reikėjo drąsos, medkirčiui – širdies, o kaliausei – smegenų. Dorotė pabėgo iš namų ir norėjo grįžti iš Ozo šalies, į kurią ją nunešė viesulas.
Čia mes, rinkėjai, esame kaip ta mergaitė Dorotė, trokštanti geresnės valdžios. Tokios valdžios, kuri pirmoji per pastaruosius 22 metus pagaliau rūpintųsi savo piliečiais, priverstų tikėti svajone, kurią taip sėkmingai į amerikiečių protus įpūtė JAV valdžia. Todėl ir kalbama apie amerikietišką svajonę, kurią esą galima įgyvendinti tik JAV. Bet jei žvelgtume objektyviau, amerikietiška svajonė tėra muilo burbulas, kurį sėkmingai galima pūsti ir nuo Big Beno, ir nuo Romos koliziejaus, ir nuo Kauno pilies atbrailos.
Nesigilinant galima pridurti, kad tokią manipuliaciją masių ir ištisų tautų protais (vadinamąjį „soft power“) naudoja daug didžiųjų valstybių, pradedant Rusija (putiniška propaganda apie Rusijos išskirtinę vietą ir paskirtį pasaulyje) ir baigiant Kinija, štampuojančia Konfucijaus institutus ant kiekvieno kampo, kad tik kinams per kultūrinę prizmę ir invaziją atsivertų vis naujos eksporto rinkos.
Šiai iliustracijai puikiai tiktų Ostapo Benderio replika skrybėlėtajam Vorobjaninovui: „Kisa, kam tau pinigai? Tu juk be fantazijos“. Šios valstybės kitų kraštų ar savų piliečių atžvilgiu tuo ir naudojasi.
Tad svajonių (Ozo) šalis tėra mūsų pačių galvose susikurta (arba sukurta) iliuzija. Tai noras, siekis. Vadinkite tai kaip norite ir nesuklysite. Bėda ta, kad vieni ta iliuzija tiki, o kiti – ne. Aš asmeniškai – tikiu. Tikiu, kad galime, esame pajėgūs sukurti tokią visuomenę, tokią šalį, kurioje išsipildys bet kurio Tautos nario svajonės. Žinoma, jei jis jų sieks, o nesėdės sudėjęs rankų. Vien todėl mums reikia naujos valdžios. Tam, kad galėtume veikti.
Taigi, mano supratimu, svajonių šalis (Ozo šalis) egzistuoja, todėl stebėdamas dvejas debatų laidas pamėginau įsivaizduoti, kuriems partijų lyderiams galima būtų priskirti pasakos herojų savybes.
Tarkime, Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis nuolat kartoja, jog liberalai žino, kaip ir ką reikia daryti. „Ekonomiką reikia skatinti ne pliurpalais, o labai konkrečiomis priemonėmis“, – kalbėjo jis. Jo kolega Remigijus Šimašius irgi jau atliko analizę, kodėl Lietuvoje nestatomos gamyklos. Bet tuomet norėjosi paklausti: „Tai ką jūs veikėte ponai šiuos 4 metus? Atlikinėjote analizes? O jei žinojote kaip reikia daryti, kodėl nedarėte?“. Visa liberalų laikysena, matyta iki šiol, primena bailių kompaniją, sulindusią konservatorių užantin. Kaip to bailio liūto, svajojusio apie drąsą. Prisiminus dar ir E. Masiulio kalbas apie tai, kad jei uždirbi mažiau nei 5 000 litų, tai esi vagis, argumentų kaip ir nebelieka. E. Masiulis kaip tas medkirtys be širdies. Panašu, kad jį ne piktoji ragana, o valdžios troškimas apkerėjo. Dabar šie veikėjai tiesiog bijo prarasti Seimo narių mandatus, ministrų portfelius, kuriais, tikiu, džiaugsis iki Seimo rinkimų. Nes iš tiesų pasigirti nei E. Masiulis, nei R. Šimašius neturi kuo.
Atskira kalba apie TS–LKD lyderį Andrių Kulbilių. Toks įspūdis, kad jis pastaruosius 4 metus gyvena ne Lietuvoje. Sugebėjęs renovavuoti tik 6 namus (iš kasmet žadėtų 2000 pagal „Jessica“ programą), dabar vėl pučia miglą apie numatytus šimtus milijonų renovacijai, nors kažkodėl oficialiai girdime tik apie jau priimtą sprendimą už renovacijai skirtus 140 mln. Lt pirkti sraigtasparnius. Beje, A. Kubiliui ir Lietuvos ekonomika kyla sparčiausiai Europos Sąjungoje (vadovaujantis „Eurostat“ duomenimis), pamiršusiam paminėti, kad ji giliausiai Europoje ir smuko (taip pat „Eurostat“ duomenimis) ne dėl globalios ekonominės krizės, o po vadinamosios naktinės mokesčių reformos. O kur dar triskart išaugusi valstybės skola (50 mlrd. Lt), emigracija (apie 0,5 mln. piliečių) arba nedarbas, augęs iki 300 tūkst. bedarbių. Panašu, kad ne kaliausei, o A. Kubiliui varna sufleravo kreiptis į Smaragdinio miesto burtininką smegenų vietoje šiaudų prigrūstos galvos.
Debatų metu aktyviai reiškėsi ir buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys. Kadaise jis su A. Kubilium kalbėjo apie aklųjų fondų įteisinimą šalyje, kad verslininkai patekę į politiką turėtų kam patikėti savo akcijų valdymą. Tai buvo pateikiama it panacėja nesąžiningiems politikams, o sąžiningųjų apdraudimą nuo būsimų nemalonumų.
Pateikiama buvo ryžtingai ir demonstratyviai. Vadovaujantis JAV (Svajonių šalies) patirtimi. Bet praėjusią savaitę paaiškėjo, kad pats D. Kreivys atsiėmė iš savo motinos Florentinos Kreivienės „Makvežos“ ir kitų įmonių akcijas, dėl kurių 2011 m. buvo priverstas skandalingai pasitraukti iš Ūkio ministerijos. Kol buvo ministru, D. Keivys uoliai savo įmonėms dalijo ES paramą ir mėgino įtikinti visuomenę, neva tai ne jis, o jo pensininkė motina valdo milijoninius turtus.
Kurgi ne. Patikėjome. Juk šiandien D. Kreivio motina – vėl eilinė moterėlė, gyvenanti iš pensijos. Tad apie akluosius fondus, tikėtina, A. Kubilius ir Ko primins jau nebent kitoms vyriausybėms, nes juk šiandien svarbiau išlaikyti valdžią. Velniop tą Tautą, velniop principus. Kam jie, kai akyse doleriai, o vietoje smegenų – šiaudgalių krūva. Iš jų naudos nebent tiek, kad galėtum sudeginti jais prikimštą Morę žiemos palydėtuvių šventėje Rumšiškėse.
Gal todėl neatsitiktinai per debatus tiek Lietuvos socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, tiek Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas veltui bandė įtikinti A. Kubilių ir E. Masiulį, kad pastarieji atvirai meluoja Lietuvai.
Tai man asmeniškai priminė 1939 m. „Ozo šalies burtininko“ ekranizaciją, kai kaliausė Dorotei parodė kelis geltonojo grindinio kelius, vedančius skirtingomis kryptimis.
„Tu specialiai nurodei kryptis, bet nemoki pasirinkti?“ – paklausė Dorotė.
„Tame ir reikalas, kad aš negaliu pasirinkti, nes neturiu smegenų“, – atsakė kaliausė ir pakėlusi kepurę pridūrė: „Ten šienas“.
„O tai kaip tu kalbi, jei neturi smegenų“, – nusistebėjo Dorotė.
„Nežinau. Bet kai kurie žmonės be smegenų taip pat daug kalba“, – pridūrė kaliausė.
Vien todėl ir norisi palinkėti A. Butkevičiui bei V. Uspaskichas: „Nevarkite ponai“. Aiškinti ką nors A. Kubiliui, tai lygiai tas pats kas kukurūzų lauke įtikinėti kaliausę apie jos nuopelnus žmonijai arba kad ji Kapitonas Amerika. Juk ji smegenų neturi! Tik šiaudai.
Akimirką pagalvojau, kad kaliausės personažui tiktų ir Rolandas Paksas, bet atskridusi varna tik baksnojo į puodynę: „Bam-bam-bam“. Deja, kaliausė visiškai tuščia. Nei širdies. Nei smegenų. Išties gaila šių keturių metų. Gaila žmonių, kurie nustojo tikėti Svajonių šalimi. Nustojo tikėti tuo, kad jie patys yra Smaragdinio miesto burtininkai, galintys pakeisti ne tik savo, bet ir visos šalies likimą.
