Ginčai dėl aukštojo mokslo sistemos reformos vis nerimsta. Šalininkai teigia, kad atėjo laikas pertvarkyti „nepažangią ir neefektyvią“ sistemą, tuo tarpu priešininkai yra linkę manyti, kad žygiuojame visai ne į tą pusę, o priimti sprendimai ne tik, kad neišspręs egzistuojančių problemų, bet ir sukurs naujų.
Kaip dažnai būna, „teorinė“ diskusija dalinantis užsienio šalių patirtimi bei įvairiais modeliavimo rezultatais „pražiopsojo“ jau sukauptą patirtį. Kalbu apie mokyklinio ugdymo įstaigų „progresą“ įvedus mokinio „krepšelį“. Kaip žinia, tokį pat krepšelį švietimo ir mokslo ministras bei Vyriausybė „įsiūlė“ ir aukštosioms mokykloms.
Mokinio krepšelis „galioja“ jau 8 metus, todėl galime įvertinti ko pasiekėme realizavę šį lėšų skirstymo mokykloms mechanizmą. Paprastai tariant, jis veikia elementariai – kiek mokinių, tiek ir „krepšelių“. Kuo daugiau mokykloje mokinių, tuo „sočiau“ mokykla gyvena.
Štai čia reikėtų pažymėti, kad savivaldybėse mokyklinių ugdymo įstaigų tinklas vystomas remiantis savivaldybės plėtros planais, t.y. kur miestas plečiasi, ten steigiama/plečiama mokykla ar vaikų darželis (arba abi įstaigos). Taip turėtų būti, nes pvz. Vilniaus miesto savivaldybės Taryba yra patvirtinusi tvarką, pagal kurią vaikai į mokyklas bei darželius priimami pirmiausiai pagal gyvenamąją vietą.
Tokia tvarka siekiama paskirstyti mokinių srautus tarp mokyklų taip, kad visiems būtų užtikrintas kokybiškas mokymo procesas, miesto gatvės nebūtų apkrautos skerstai išilgai vaikus į mokyklą vežiojančių tėvų automobiliais ir t.t.
Taip turėtų būti, tačiau nėra. Visa tai tik teorija. Minėtos tvarkos mokyklų direktoriai nesilaiko, nes jiems „apsimoka“ priimti kuo daugiau mokinių. Juk su mokiniais į mokyklą ateina ir „krepšelis“. Todėl dabar turime situaciją, kai vienoje mokykloje pamokos organizuojamos dviem pamainom, o kitose dėl mokinių (krepšelių) trūkumo sunkiai sekasi išlaikyti patyrusius bei profesionalius pedagogus.
Tokiu būdu visas „geografinis“ mokymo įstaigų tinklo dėstymas netenka prasmės. Tuo pačiu neaktualiomis tampa visos anksčiau minėtos tvarkos, nes mokyklų „buvimas“ ar „nebuvimas“ sprendžiamas migruojančio krepšelio. Kita vertus, ar tai yra blogai? Nenagrinėkime laiko sąnaudų bei užkimštų miesto gatvių vežant vaikus į/iš mokyklos. Geriau panagrinėkime dėl kokių priežasčių ir kaip „miršta“ bei „gimsta“ mokyklos?
Kaip jau minėjau, mokyklos steigiamos stebint miesto plėtrą, t.y. kur gyventojai pradeda kurtis, ten turi atsirasti ugdymo įstaiga. Jei miestas plečiasi, atsiranda papildoma mokykla, jei gyventojai iš vienos miesto dalies persikelia į kitą, „keliasi“ ir mokykla – senoji uždaroma, naujoji įsteigiama. Suformuojamos klasės, apskaičiuojamas „krepšelis“ ir pagal tai skiriamas ugdymo įstaigai finansavimas. Mokykla dirba, vaikai mokomi, visi patenkinti.
Viskas taip ir vyktų, jei dėl „krepšelio“ lėšų nebūtų konkuruojama, o mokinių priėmimas vyktų pagal savivaldybės patvirtintą tvarką, t.y. pagal gyvenamąją vietą. Po 2002 metais įvesto „krepšelinio“ finansavimo principo mokyklos ėmė konkuruoti dėl mokinių įvairiais būdais. Vienos tiesiog nesilaiko tvarkos ir naudojasi kiekviena proga, kai tėvai pateikia prašymą priimti vaiką į mokyklą, kitos imasi netiesioginės reklamos priemonių, o kai kurios sugeba subtiliai „informuoti“ tėvus apie „konkuruojančios“ ugdymo įstaigos ugdymo problemas (būtas ar nebūtas). Nepamirškime ir egzistuojančių mokyklų „madų“ bei iš lupų į lūpas plintančių gandų. Tai lemia nenatūralų ir, deja, gana inertišką „krepšelių“ migravimą tarp mokyklų.
Daugelis sako, kad pagrindinė priežastis dėl ko tėvai keičia mokyklą – ugdymo kokybė. Žinoma, jei ugdymo įstaiga susiduria su problemomis ruošdama vaikus baigiamiesiems bei stojamiesiems egzaminams, į tai negalima užmerkti akių, tačiau bėgimas iš mokyklos situacijos nepagerina. Šiuo atveju visa mokyklos bendruomenė kartu su atsakingais savivaldybės tarnautojais turėtų išsiaiškinti problemas ir priimti reikalingus sprendimus. Tačiau paprastai savivaldybė apie problemas sužino tuomet, kai bėgant „krepšeliams“, mokyklai ima trūkti lėšų. Tai sąlygoja mažesnius mokytojų atlyginimus, menkesnės profesinės kvalifikacijos pedagogų kolektyvą, o tai reiškia prastesnę ugdymo kokybę.
Norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad bijodamos prarasti „krepšelį“ mokyklos ima toleruoti neetišką, dažnai net chuliganišką mokinių elgesį. Tai veikia uždaro rato principu – išeina „krepšeliai“, prastėja pedagogų kolektyvo sudėtis, prastėja mokinių sudėtis, tėvai „perveda“ mokinius iš „blogos“ mokyklos ir ratas sukasi iš naujo. Viskas baigiasi mokyklos reorganizavimu arba uždarymu.
Tačiau ar taip jau gerai mokykloms, į kurias dėl mados ar draugų/pažįstamų patarimų „krepšeliai“ veržiasi ir ugdymo procesas organizuojamas dviem pamainom? Labai abejoju. Mokinių klasėse per daug, mokytojo dėmesys vaikui mažesnis, mokyklos aplinka taip pat nepritaikyta tokiam mokinių skaičiui (sporto salės perpildytos; valgyklos per mažos, todėl daugelis papietauti nespėja ir pan.). Tačiau kaip minėjau, „krepšelio“ migravimas yra gana inertiškas ir vieną kartą prasidėjęs tęsiasi nepaisant to, kad priežastys tam vykti jau išnyko („blogoji“ mokykla pasitaisė, o „gerojoje/madingoje“ ugdymo procesas suprastėjo).
Akivaizdu, kad „krepšelizacija“ ugdymo kokybės problemų nesprendžia, netgi kai kuriais atvejais jas sąlygoja, todėl, ieškant atsakymų į kylančius klausimus, reikėtų remtis kitokiais principais. Nuolatinis ugdymo kokybės stebėjimas, mokyklos bendruomenės (mokytojų kolektyvo, mokinių savivaldos, tėvų tarybos) pasitenkinimo ugdymo kokybe ir situacija (plačiąja prasme) analizė, operatyvus reagavimas bei sprendimų priėmimas (suderinus su mokyklos bendruomene) galėtų iš esmės sąlygoti mokyklų tinklo stabilumą ir išvengti chaotiško ir dažnai nepagrįsto „krepšelių“ migravimo.
Nemanau, kad aukštojo mokslo sistemai su „krepšeliais“ seksis geriau, tačiau, panašu, mus jau baigia įpratinti būti eksperimentiniais triušiais. Patirtis telieka istorijai, mes savo klaidas kartosim.
Gintautas Paluckas
www.paluckas.lt
