Vakar „Respublikos“ žurnalistams pasitaikė proga kartu su Vilniaus miesto savivaldybės atstovais apsilankyti Jono Meko vizualiųjų menų centre ir pamatyti dalį Jurgio Mačiūno „Fluxus“ kolekcijos, kuri Vilniui (ir Lietuvai) jau kainavo milijonus litų.
Sako, kadaise meno chuliganas J.Mačiūnas sukėlė sumaištį JAV pašto sistemoje, siuntinėdamas laiškus su paties sukurtais veido grimasas iliustruojančiais pašto ženklais, dabar jis kelia sumaištį Lietuvoje. Net 13 milijonų iki 2012 metų bus už ją sumokėta iš mokesčių mokėtojų, iki šiol nesuprantančių, už ką buvo mesti tokie beprotiški pinigai, kišenės. Už tai, kas, pasak paties „Fluxus“ judėjimo pradininko J.Mačiūno, neturi išliekamosios vertės, kas neparduodama, tačiau tapo preke ir, kaip įtariama, pasipelnymo šaltiniu.
Iš tikrųjų šis talentingas ir beprotiškai išsilavinęs lietuvis, kurio vardas pasaulyje skamba, ko gero ir deja, gal net garsiau nei mūsų dvasingojo M.K.Čiurlionio, dėl to sąmyšio yra niekuo dėtas. Kalti pinigai. Kalti net ne jie, o savanaudžiai politikai, prisiėmę teisę spręsti, kada, už kiek ir kokį meną pirkti savo tautai prusinti. Galima mėgti J.Mačiūno kūrybos ženklus, galima nemėgti, bet neigti jo novatoriškumu pramuštą vietą šiuolaikinio meno istorijoje būtų žlugęs reikalas. Nors teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad net tarp menininkų jo kūryba yra vertinama gana prieštaringai.
Vilniaus tarybos narys Gediminas Rudžionis paaiškino, kad noras pamatyti „Fluxus“ eksponatus prabudo praėjusią savaitę. „Man skambino kokie šeši žmonės, net šeštadienį, ir klausė, kodėl nevalomos gatvės, šaligatviai. Nėra pinigų, sakau. Ką, sako, nėra pinigų? O kas neseniai milijoną už „Fluxus“ sumokėjo? Užtat ir atėjau pažiūrėti, gal pinigai išleisti su protu, gal be reikalo J.Mačiūnas su J.Meku buvo žadėję juos išnešti ant kiemo ir sudeginti, gal čia iš tiesų didelė vertybė, tik mes nesuprantame“, – gyrėsi ponas G.Rudžionis, lyg jokie savivaldybių rinkimai nebūtų kalti dėl jo prabudinto rūpesčio 13 mln. litų kainavusiu šlamštu.
Prisipažinęs, kad pats be ypatingos pagarbos žvelgia į „Fluxus“ ir avangardinį meną, teigė vertinąs viską, kas tarnauja progresui ir gyvenimo kokybei. Jo nuomone, kai žmogus turi viską, kas reikalinga kasdienėms reikmėms patenkinti, gali sau leisti it pramogą, tarkim, „nusipirkti džinsus, kurie kainuoja tris litus, už tūkstantį“.
Kaip paaiškino muziejaus direktorius Kristijonas Kučinskas, ekspozicija veikia jau visas mėnuo ir yra toli gražu ne pirmoji. Gaila, kad niekas taip ir negalėjo atsakyti į klausimą, kiek lankytojų čia apsilanko per dieną, savaitę, mėnesį, nors galima įtarti, kad, „Vilniaus vartuose“ dėl skolų išjungus šildymą, nebūna ne tik parodos lankytojų, bet ir muziejaus darbuotojų, – žvarboka. Čia eksponuojama tik dalis jau turimos 2495 vienetų kolekcijos, likę voliojasi Nacionalinio muziejaus saugyklose, bet eksponatai nuolat juda. „Įsivaizduokite, ar galima filharmonijoje vienu metu sugroti visą Bethoveną ar Bachą, – lyg tyčiodamasis klausė pasirengęs gintis direktorius, – būtent dėl eklektikos iš pat pradžių buvo atmesta mintis visą kolekciją rodyti vienu kartu“. Kiekviena paroda, paaiškino, rengiama pagal specialią koncepciją. Direktorius pasidžiaugė ir šiemet išleista solidžia knyga apie J.Mačiūno indėlį į Manhatano kultūrą (gaila, anglų kalba), pasidžiaugė, kad šią vasarą Ukrainoje demonstruota „Fluxus“ paroda kartu su J.Meko filmais sulaukusi kuo puikiausių atsiliepimų – buvo pripažinta lydere šiuolaikinio meno parodų kategorijoje. Dabar J.Meko vizualiųjų menų centre veikianti paroda skirta „Fluxus“ judėjimo pradininko J.Mačiūno gimtadieniui (1931 m. lapkričio 8 d.). Anot parodos kuratoriaus menotyrininko Kęstučio Šapokos, ta proga atrinkti autoriniai kūriniai, tarp jų ir „Fluxus“ vestuvių dokumentacija, ir J.Mačiūno bendraminčių, su kuriais daugelį metų kūrė, darbai. Daugelis jų – bendrų pastangų vaisius.
Tradicinio meno gerbėjui kai kurie jų gali sukelti šypseną, ironiją – čia jiems bus vulgarus koliažas, paprasčiausia kartono dėžė, beje, ir mums kėlusi natūralų, bet tik retorišką, nes taip ir neatsakytą klausimą, kiek šis kūrinys galėtų būti įkainotas, ir po stiklu išdėlioti spalvų kvadratai, ir muzikos, išreikštos spalvomis, performansas, sėdmenų kadrai iš garsios „Fluxus“ kūrėjos Joko Ono (Yoko Ono) filmo, apipaišyta korta ir raidžių rinkinys...
Muziejaus direktorius lyg iš visų juokdamasis priminė, kad meno kūrinių vertė yra sąlyginis dydis – kiek galima įkainoti Maironio rankraštį? Anot jo, Niujorko moderniojo meno muziejuje yra dar daug didesnė nuolatinė J.Mačiūno kolekcijos ekspozicija. Tai davė progą tarybos nariui G.Rudžioniui replikuoti, kad jo kaimyno valia nusipirkti surūdijusią vinį už viso gyvenimo santraupas ir jai melstis.
„Mano nuomonė sutampa su piliečių nuomone, – apžiūrėjęs parodą, „Respublikai“ sakė G.Rudžionis, – kai jie sako, kad pinigai iššvaistyti, aš jiems pritariu. Pritariu todėl, kad mes esame nepakankamai turtingi, kad galėtume leisti sau tokią prabangą mokėti milijonus už eksponatus, kurie yra gal ir vertingi, bet tik labai mažai mūsų vilniečių daliai. Daugeliu atvejų pasiūlysiu nueiti patiems ir nusiteikus neagresyviai pasižiūrėti ir būti tolerantiškiems. Šiaip aš neprieštarauju, kad muziejaus direktoriaus alga yra keturi su puse tūkstančio litų (mano pareiga šito paklausti), – vicemero alga ir universiteto docento alga daug mažesnė, neprieštarauju ir dėl tokios salės, jei mes turėtume, pavyzdžiui, Šveicarijos pajamas. Tegul ji būna šimtui, dviem šimtams žmonių, jei mes esame pakankamai turtingi ir jeigu jiems to reikia, bet dabar, kada vilniečių skola vien už šildymą yra bent 34 milijonai, kada skurdas žiūri kas trečiam vilniečiui į akis, kažin ar mes galime sau leisti tokią prabangą“.
Tarp eksponatų kukliai guli ir degtukų dėžutė su maištingu, kaip ir pats „Fluxus“ judėjimas, užrašu. Jis skelbia, kad degtukai skirti menui naikinti, nepamirštant palikti paskutinio degtuko ir šiajai dėžutei (autorius Benas Votjė (Ben Vautier). Supranti, kad toks yra didysis menininko flirtas su istorija. Jo pasiųstas ženklas ateitin. Juk kiekvienas menininkas nori būti išgirstas. Tokia yra mūsų šiandienės situacijos ironija: šaukštai popiet, bet gal spėsime sudegint?
Danutė ŠEPETYTĖ
