Anūkėlis iš dėžutės
Po to, kai kojų TS-LKD nespėjęs apšilti G. Landsbergis, kuris organizacijos nariu tapo jau rinkimų į Europos Parlamentą (EP) kampanijai, buvo išrinktas ir išreitinguotas į pirmą sąrašo poziciją, užvirė diskusijos. TS-LKD besąlygiškai remiantys komentuotojai ir patys konservatoriai džiūgauja, kad atsirado tikras politikos aristokratas, naujas veidas, galbūt būsimas kandidatas į prezidentus. Tai, žinoma, svarbu gerokai apkerpėjusiai partijai, kuri savo kandidato nesugeba iškelti daugybę metų. Bet nemaža dalis visuomenės kikena arba piktinasi tokia iš niekur išdygusio „arkangelo Gabrieliaus“, „anūkėlio iš dėžutės“ (yra ir kitų epitetų) karjera.
Klausiama, ar Lietuva nevirsta feodaline valstybe, nors prieš porą metų apžvalgininkas Giedrius Kiaulakis jau rašė, kad Lietuva niekada iš feodalizmo ir nebuvo išsivadavusi. Ta proga jis lygino viduramžių Radvilų giminės ir šių dienų turtingų verslo grupuočių įtakas. „Radvilų giminės galybė neginčijama ir lengvai pagrindžiama statistiškai: jie valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2 032 dvarus, 10 053 kaimus. Iš giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai), 3 vyskupai, 1 kardinolas, 1 karalienė ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų. <…> „Dujotekanos“ grupuotė (o galbūt koks nors „Tauro“ medžiotojų būrelis ar pan.) padovanojo Lietuvai 1 prezidentą, 3 ministrus pirmininkus, 17 ministrų, 28 ambasadorius ir 43 valstybinių įmonių vadovus, neskaičiuojant daugybės smulkesnių pareigūnų, ir valdė 30 tūkst. samdomų darbuotojų“, – rašė jis. Taigi – ar toks jau naujas ir netikėtas yra Gabrieliaus atvejis?
Kiti atvejai
Teisybės dėlei reikia priminti, kad tokia praktika nėra nauja. Į EP šįkart išrinktas politikos veteranas, pirmasis antkurtos nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, TS-LKD atstovas Algirdas Saudargas irgi Seime turi atžalą – ten antrą kadenciją yra jo sūnus Paulius. Įsidėmėtina, kad praėjusį kartą – 2008-ųjų rinkimuose – į Seimą šis jaunas politikas pateko tik dėl palankiai surikiuotų kvotų. Mat, kai prieš rinkimus tuo metu nykstantys krikščionys demokratai jungėsi su konservatoriais ir tautininkais, jie išsiderėjo sau rinkimų pozicijas.
„Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partijos vicepirmininkas Valentinas Mazuronis, dabar keliaujantis į EP, Seime palieka savo sūnų Andrių. Tiesa, skirtumas nuo G. Landsbergio atvejo yra tas, kad jau ne pirmą kadenciją Seime esantis A. Mazuronis savo kelią į politiką pradėjo gan anksti, nuo veiklos Liberalaus jaunimo organizacijoje. Vėliau jungiantis ir skiriantis partijoms atsidūrė ten, kur ir tėvas, – TT. Jei laikytumėmės feodalinio principo, V. Mazuronis galėtų dabar jam „užleisti“ Aplinkos ministeriją, tačiau tokių planų lyg ir nesama.
O pati seniausia, dabar kaip anekdotas prisimenama istorija yra susijusi su dar vienu konservatoriumi Sauliumi Pečeliūnu. Nors jis dabar Seime ir be šeimos narių, tačiau savo kelią pradėjo visai kitaip. Didelės įtakos taip ir neįgijusi, o vėliau subyrėjusi Lietuvos demokratų partija (LDP) dažnai būdavo traukiama per dantį, jos pavadinimo trumpinį šifruojant „labai daug Pečeliūnų“. Ištvermingiausias iš jų vėliau sulaukė savo valandos ir sėkmingai integravosi į TS-LKD.
Nepotizmas ar demokratija?
Kaip pabrėžia politikos apžvalgininkas Aras Lukšas, ribą tarp natūralios karjeros ir nepotizmo sunku apibrėžti. „Viena vertus, dinastijos egzistuoja visur: mene, versle, sporte. Ir, žinoma, politikoje. Turbūt nieko keista, kad vaikai ar anūkai dažnai renkasi tėvų ar senelių kelią, ypač jei tie yra daug pasiekę. Kita vertus, politika – ypatinga sritis ir čia yra daug pagundų pasinaudoti vieša bei nevieša savo bočių parama ar tiesiog pavarde kaip savotišku „prekės ženklu“. Štai kodėl kalbant apie politikus greta gražaus žodžio „dinastija“ dažnokai vartojamas ir ne toks gražus žodis „klanas“. Kalbant apie autoritarines ar totalitarines šalis ča viskas aišku.
Yra Kimai, yra Alijevai ir t. t. Bet šiaip jau normaliose visuomenėse yra kiek kitaip. Yra net toks nuvalkiotas posakis: „Iš pradžių tu daugelį metų dirbi savo vardui (dirbi, kad susikurtum sau vardą). O paskui jau tas vardas dirba tau.“ Tai štai pavardė „Landsbergis“ yra puikus prekės ženklas, čia aš visai be ironijos. Tarkime, kaip ir pavardė „Sabonis“. Todėl aš visiškai suprantu pagundą tokia kol kas dar neužsidirbta šlove pasinaudoti. Tačiau man, tarkime, labai sunku įsivaizduoti krepšininką, kad ir su labai garsia pavarde, kuris pažaidęs savo mokyklos komandoje kitą sezoną sublizgėtų NBA. Tokių dalykų tiesiog nebūna, nes tam reikia ne vieną litrą prakaito išlieti, kad įrodytum, jog esi to vertas. Ir pavardė čia nepadės, o dar netgi trukdys, nes iš tavęs bus reikalaujama daug daugiau negu iš kitų“, – sakė A. Lukšas „Balsas.lt savaitei“.
Pats G. Landsbergis “Balsas.lt savaitei” tiesiai neatsakė, kur brėžtų ribą tarp nepotizmo ir tiesiog ėjimo senelio ar tėčio pramintais takais. „Aš esu dėkingas seneliui ir savo šeimai už galimybę nuo vaikystės stebėti politiką iš arti, matyti ir girdėti kaip sprendžiami valstybės reikalai, diskutuojama kaip ginti Lietuvos interesus. Mano senelio politinė veikla mane domino ir skatino įsitraukti į jos aptarimą bei svarstymus nuo pat ankstyvos vaikystės. Tai natūralu ir tuo džiaugiuosi. Didžiuojuosi savo šeimos ir giminės tradicija, tačiau kartu tai yra didelis įpareigojimas. Visada jauti, kad turi dirbti dvigubai tam, kad įtikintum žmones, kad tavo paties vardas yra vertas to įvertinimo, kurį gauni. Pastangų tam reikia labai daug. Landsbergio pavardė yra didelis įpareigojimas ir didelė atsakomybė, kurią visada jaučiau. Tačiau visur ir visada stengiuosi viską pasiekti tik savo paties atkakliu darbu”, - sakė politikas.
Visgi pasisekė labai
Politologas Vytautas Dumbliauskas „Balsas.lt savaitei“ dėstė kitokią nuomonę ir siūlė griežtai atskirti politinę bei biurokratinę karjeras. „G. Landsbergio atveju kalbame apie politines pareigas, į kurias renka rinkėjai demokratiniu būdu, tad apie protekcijas lyg ir negalėtume kalbėti. Kas kita būtų, jei senelis būtų ministras ir įtaisytų anūką dirbti departamento direktoriumi. <...> Tai, kad Gabrielius vėlai, prieš pat rinkimus, įstojo į partiją, yra jo silpnoji vieta, į kurią ir baksnoja oponentai. Tačiau aš girdėjau aiškinimus (jo paties – „Balsas.lt savaitės“ past.), kad ir kandidatuoti jį labiau ragino TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius, o ne senelis“, – sakė jis.
Kartu, kaip pabrėžė V. Dumbliauskas, čia buvo aiškiai orientuotasi ir į TS-LKD rinkėjo ypatumus. „Čia buvo taikoma į tai, kad pavardė padės pritraukti daug balsų, – būtent taip ir atsitiko“, – mano politologas. Išties – vienas dalykas dar yra renkamos pareigos, kai visgi reikia pereiti rinkėjų filtrą, o kas kita –neįtikėtinai sėkmingi berniukų dobiliukų įsitrynimai į palankias startines pozicijas valstybės tarnyboje.
A. Lukšas pabrėžė: „Gabrielius labai jaunas pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, nors ne kiekvienas net jau ir mokslus baigęs iš karto pradeda ten karjerą. O jei ir pradeda, tai nuosekliai ir lėtai kyla aukštyn. Tokie vadinami karjeros diplomatais. O štai čia matome staigų šuolį į politiką, į visai kitą sritį, – ir iš karto, kaip sakoma, „į damkes“. Man būsų ramiau matyti, kad jaunas žmogus, nutaręs keisti karjeros kryptį ir tapti politiku, eina į savivaldos rinkimus ir ten parodo, ko yra vertas. Ir nuosekliai eina pasirinktu keliu. Man labiau patinka, kai milijardierių sūnūs dirba „McDonald’s“, o ne iš karto skiriami į korporacijų valdybas. Normaliame versle to nė nebūna. Ir sporte nebūna... O štai politikoje – deja. Bet gal iš to išaugsim.“
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Antanas Kulakauskas į G. Landsbergio atvejį žvelgia ironiškai. „Čia galima sakyti „viena vertus, kita išvertus“. Yra ir svetur tokių dalykų – Bušai ar Kenedžiai JAV ir t. t. Na, išrinko žmogų demokratiškai – nieko čia nepasakysi. Žurnalistai kartais pasigenda naujų veidų – na, tai šekit, turėkit naują veidą. Graži šeima, daugiavaikis tėvas. Aišku, jei ne senelio pavardė ir atitinkamai išsukta reklama, į EP nerinktų, kad ir kiek vaikų turėtum. Juk kitų politinių jo nuopelnų kaip ir nematyti. Kas iš to, kad kažkokioj valdiškoj tarnyboj dirbo, kur gal viršininkas apie tuos nuopelnus žino. Na, bet ką – gražios šeimos gražus vyras, – negi gaila?“ – ironizavo A. Kulakauskas.
Sunku būtų nesutikti su teiginiais, kad atsinaujinti reikia daugeliui Lietuvos valdžios partijų. Ir visgi norisi paklausti, kokia būtų konservatorių reakcija, jei panašiai pasisektų kuriai nors iš valdančiųjų partijų šulų atžalų? Be to, atrodo, kad EP mandatai, anksčiau laikyti sinekūromis nusipelniusiems, bet įkyrėjusiems politikams, dabar tampa dar ir jaunų kadrų skatinimo priemone. Ar įsitvirtins dinastinė jų perdavimo tradicija – matysime.
