Po Eurovizijos nacionalinės atrankos parašiau komentarą pavadinęs jį „Eastern European funk“. Nebuvo sunku atspėti ateitį, rezultatas, švelniai tariant, nebuvo netikėtas. Tuo pačiu nesinorėjo būti blogu pranašu, todėl tiesiog liko pakartoti JAV rašytojo Elwyn Brooks White žodžius, jog demokratija - tai pasikartojantis įtarimas, kad daugiau negu pusė žmonių daugiau nei pusę laiko yra teisūs. Kaip dabar matome, toks demokratinis „teisumas“ liko neįvertintas Europoje.
Negi tikrai esame veršių tauta? Net Premjeras pasirodo esąs „InCulto“ fanas ir per TV visai šaliai transliuoja, kad „Europa mūsų nesuprato“. Savaime būti šios grupės gerbėju, žinoma, nėra jokia blogybė. Tiesiog viskam savas laikas ir savos dainos. Vienos jos – alaus bare ar dviračių žygyje – kitos Eurovizijos scenoje. Kartais gal ir sutampa, tačiau ne visada...
Beveik kiekvienais metais nacionalinės atrankos konkurse mums ant padėklo atnešama verta Eurovizijos daina, tačiau lyg užsispyrę jos į konkursą nesiunčiame. Ir tai jau tampa beveik taisykle. Šiais metais tokia vienintele daina, galėjusia atlaikyti stipriai padidėjusią Eurovizijos konkurenciją buvo Aistės Pilvelytės „Melancolia“. Ji galėjo patekti į finalą ir gal būt, jei pasisektų, užimti vietą kažkur sąrašo viduryje.
Prieš keletą metų antrąją vietą užėmė Alano Chošnau puiki daina. Tačiau į Euroviziją nuvažiavo kažkas kitas. Dabar net negaišiu laiko interneto paieškai, kad sužinočiau, kokie atlikėjai tai buvo. Nes ne vardai dabar yra svarbu. Toks balsavimas yra panašus į beždžionėlių balsavimą: jos paima mobilius telefonus ir maigo jo klavišus. Po to stebisi - Europa mūsų neįvertino! Todėl šiais metais siunčiama daina “, pasak BBC, daugiau „drumstė vandenį nei buvo daina. Vieną kartą sudrumsti vandenį pasisekė mūsų šou žvaigždžių agitbrigadai „We Are the Winners“. Šeštoji vieta – Lietuvai tikrai fenomenalus rezultatas. Tačiau tikėtis, kad tai pavyks antrą kartą ir dar šitaip, galėjo tik visiški naivuoliai.
Tai suprato ir patys „InCulto“ vyrai – tačiau tauta pasiuntė ir reikia važiuoti. Iš tikro jie šaunuoliai ir padarė, ką galėjo. Ne jų bėda, kad tauta balsuoja šitaip. Ne jų bėda, kad ir Seimas gausiai prisodrintas visokio plauko šoumenų. Juk žmonės balsavo. Gal Arūnas Valinskas yra geras šoumenas, Viktoras Uspaskichas yra geras verslininkas, o Rolandas Paksas tai jau tikrai geras lakūnas. Tačiau ar būtina juos dėl to rinkti į Seimą – štai kur klausimas. In Culto taip pat yra gera ir nuotaikinga grupė. Tačiau ar vien dėl to juos būtina siūsti į Euroviziją? Todėl nedera peikti grupės In Culto, jie gerai atlieka savo darbą. Problema yra tų galvose, kurie spaudo telefono mygtukus ir ypač tų, kurie posėdžiauja komisijose.
Atsakingai pareiškiu – jei Lietuvos nacionalinėje atrankoje būtų dalyvavusi 2010 Eurovizijos nugalėtoja Lena Meyer-Landrut, geriausiu atveju ji būtų užėmusi kokią antrą ar trečią vietą. Gerbiamoji žiuri pasakytų, kad formatas neeurovizinis, trūksta šou ir daina monotoniška bei nuobodoka. Ir atlikėja dar labai jauna ir nepatyrusi – bandykite kitais metais, panele. Štai Aistė Pilvelytė jau aštuntą kartą dalyvauja...
Jau nebeužtenka parodyti apatines kelnaites, kad laimėtumei Eurovizijoje. To neužtenka net patekti į finalinę koncerto dalį. Reikia to, ką su kaupu turi Lena iš Vokietijos – savitumo, magnetizmo (kuris kartais vadinamas charizma), to, kas žodžiais yra sunkiai išreiškiama. Eurovizija yra dainos konkursas ir nugalėti jame turėtų daina, o ne šou be dainos. Šįkart taip ir atsitiko.
Šis Eurovizijos konkursas buvo tikrai stiprus ir nugalėjo Jos Didenybė Daina. Stipriai pasirodė Turkija, Pietų Kaukazo valstybių – Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano atlikėjos. Rekordiškai aukštai pakilo Belgijos atstovas Tomas Daisas. Atėjo žmogus vienas, tik su savo gitara, nuoširdžiai padainavo ir to užteko. Įdomi buvo Ukrainos atstovė Alioša ir net ant plagijato ribos balansuojantys melodingieji Danijos atstovai „Chanee & Nevergreen“. Savitą, melodingą dainą atsiuntė Rusija, dramatišką - Izraelis. Visų ir neišvardinsi. Konkurencija buvo aukšta kaip niekada.
Mūsiškiai dvylika balų atidavė įstabiai atliktai Gruzijos atstovės Sofijos Nizharadze dainai. Ir tai ganėtinai keista, nes taip balsavo žmonės, pasiuntę į konkursą „InCulto“, o ne Aistę Pilvelytę. Atsitiko įdomi perversija arba tiesiog tautiečiai išreiškė savo simpatijas Gruzijos tautai, juolab, daina tikrai buvo to verta.
Grįžo septintasis dešimtmetis, sako šių metų Eurovizijos kritikai. Bet tai reiškia, kad sugrįžo pati daina, mažiau atvežta kūno kulto ir išorės blizgesiu pridengto skurdo. Muzikinio skonio ir susivokimo už jokius pinigus nenupirksi. Ir jei mūsų komisijos siunčia į tokį konkursą dainą, pasak Kazimiero Šiaulio, labiau tinkančią futbolo čempionatui nei Eurovizijai, tuomet tiesiog finalinė dalis vyksta be mūsų. Ir nuo to ji netampa blogesnė. Nes gera vieta tuščia nebūna.
Stebuklo visuomet galima tikėtis, tačiau stebuklai yra reti, todėl ir vadinami stebuklais. Ar jo mums reikia? Reikia siųsti dainas ir tiesiog būti savimi. Kazimieras Šiaulys savo komentare užduoda aštrius klausimus: „Ar galime sukurti nuoširdžią dainą ir atviru veidu, atviromis akimis dainuoti Europos bendrijai? Ar dar galime mylėti, ar galime būti talentingi, ar turime sielą?“
Turime sielą, dainuojame ir dainuosime ir žinome, kas yra daina. Mūsų daina yra tautos dvasioje ir jos negali nužudyti jokie šou. Yra žmonių „atviru veidu ir atviromis akimis“, žmonių, kurie myli ir šią būseną spinduliuoja scenoje. Juos ir siųskime. Arba traukinys ir toliau važiuos be mūsų.
