Tačiau tie geriausieji neateina iš niekur. Jie irgi žaidžia pagal tam tikras taisykles, kurias kiekviena šalis savo „eurovizininkams“ sudėlioja pati. Greičiausiai, dauguma mūsų nė nepastebėjo, kad lietuviškos „Eurovizijos“ taisyklės šiais metais vėl kitokios nei pernai.
Kūrėjams užpylus skundais – organizatoriai pakeitė taisykles
Jeigu praėjusiais metais pirma rinkome geriausią dainą ir tik paskui atlikėją jai, šiais metais atrankos taisyklės kitokios. Egzistuoja du pogrupiai: 1) atlikėjai pristato savo kūrinius, kuriuos arba jie patys, arba kiti kūrėjai jiems sukūrė 2) savo dainos neturintys atlikėjai renkasi kokį nori kūrinį iš duomenų bazės, į kurią dainas siunčia jų autoriai.
„Pagal idėją, ankstesnė sistema buvo sukurta tam, kad atsirastų daugiau autorių. Kadangi praėjusiais metais Lietuvos kūrėjai reiškėsi, kad ta sistema yra ydinga ir bloga, sakė, kad, jei taisyklės būtų kitokios, tikrai dalyvautų, rengėjai, matyt, nusprendė jas pakeisti. Gaila, tačiau net pakeitus taisykles šiais metais mes ir vėl pasigedome lietuvių kūrėjų. Kaip aš sakau, lengva kalbėti, lengva apkalbinėti, bet, matyt, sunku yra padaryti“, – stebisi Martynas Tyla.
Atlikėjas privalo ne tik gražiai dainuoti, svarbūs ir dar keli aspektai
M.A.M.A organizacijos pirmininkas mano, jog, kad ir kokias taisykles siūlytų rengėjai, atstovas „Eurovizijos“ konkursui renkamas atsižvelgiant į nekintančius kriterijus. „Jeigu daina yra stipri ir patinka didžiajai daugumai žmonių – puiku. Jeigu daina nėra tokia puiki, yra išsirinkta tik todėl kad daugiau nėra iš ko rinktis, kaip aš sakau – geriausia iš blogiausių, tuomet ypatingai svarbu koks atlikėjas ją dainuos. Svarbu, kokias vokalines galimybes turi atlikėjas ir kokiu psichologiniu stabilumu jis gali pasigirti.
Nuvykus ten kliūna be galo didelis psichologinis ir fizinis krūvis. Būna, dalyviai sako – „Nieko nėra, aš į nieką nereaguoju“, tačiau nė vienas žmogus nėra robotas, kuris į nieką nereaguoja. Todėl be galo svarbu, kaip jis psichologiškai susidoroja su jauduliu.
Aišku, didžiulę svarbą turi ir vokalinės galimybės. Nes iš tiesų, ir man pačiam teko pastebėti, kad ten (aut. past. „Eurovizijos“ konkurse) į dalyvius, kurie išties puikiai dainuoja, iš karto yra atkreipiamas dėmesys. Nepriklausomai nuo to, ar jų daina populiari, ar stipri ir t.t. Tie žmonės tikrai skiria prastą dainavimą nuo puikaus. Bet koks vokalinis nukrypimas į šoną, nusidainavimas ten iš karto yra aptariamas. Vėliau jau yra žiūrima į kitus aspektus: pasirodymą, dainą ir t.t.“, – patirtimi dalijasi Martynas Tyla.
„Eurovizijos“ veidas ir balsas Darius Užkuraitis prie tobulybės visumos priskyrė ir dar vieną kriterijų. Charizma atlikėjui tiesiog būtina: „Nemanau, kad mes siunčiame tik stiprių vokalų savininkus. Žinoma, žiūrima į visumą – ir į atlikėja, ir į dainą. Bet pažiūrėkite, buvo visa eilė nugalėtojų, kurie tiesiog yra charizmatiški. Visos tos tikrosios roko, pop muzikos žvaigždės yra ypatingos, nes tokių kaip jie yra daug, tačiau žmonės pastebi tik juos. Atlikėjas privalo būti charizmatiškas. Kartais net gi pats šou neturi būti ypatingas. Neretai svarbiausias yra pats atlikėjas ir tai, kaip jam tinka pasirinkta daina. Tai, kaip jis ja tiki. Yra begalės pavydžių“.
Kodėl patys populiariausi dainininkai „sėdi namuose“ ir neištraukia Lietuvos iš „eurovizinės“ duobės?
Gerai, atlikėjui reikia charizmos. Tačiau tos tikrosios charizmatiškosios roko ir pop žvaigždės, apie kurias kalbėjo Darius Užkuraitis, į „Euroviziją“ tikrai „nebėga“. Kodėl? Čia atsakyti galėtų tik charizmos ir unikalios kūrybos nestokojantys Marijonas Mikutavičius ir Andrius Mamontovas.
„Manau, kad esminė klaida – norėti trūks plyš laimėti „Eurovizijoje“. Mane, pavyzdžiui, visai tenkina ta situacija, kad čia dalyvauja žmonės, norintys išpešti iš to naudos. Vieni kuria tą laidą, kad kiti žiūrėtų, žiūrovai patenkinti, kad ji yra, egzistuoja ir dalis žmonių, kurie ten randa terpę save pareklamuoti arba dar kartą apie save priminti. Yra ir žmonių, kurie „Euroviziją“ išvis ignoruoja.
Tiesą sakant, aš nežinau, kodėl labai reikėtų kovoti su ta sistema. Aš nelabai įsivaizduoju, kurios šalies kūrėjas, kuris jau yra kažko pasiekęs ties savo kūrybine realizacija, staiga užsimanytų važiuoti į „Euroviziją“ ir atiduotų savo galvą publikos kapojimui, protingesnių ir nelabai protingų žmonių komentarams. Pavyzdžiui, aš savęs to darant neįsivaizduoju. Kodėl aš turėčiau tai daryti? Kur yra ta prasmė?
„Eurovizija“ yra labiau jaunų arba, na, šiek tiek pasižymėjusių atlikėjų ambicija. Tuo, žinoma, labai naudojasi ir prodiuseriai. Juk mes iki šiol nepastebime, kad, pavyzdžiui, Britaniją atstovautų koks nors Robbie Williamsas. Staiga jam štai šautų į galvą prie didžiųjų gyvenimo džiaugsmų pridėti ir dalyvavimą „Eurovizijoje“. Tiesą sakant, nemanau, kad juos įmanoma būtų kaip nors privilioti. Nebent milijonais.
Kodėl jie tai turi daryti? Žmogus turi savo darbą, jis žino kaip save realizuoti be tos „Eurovizijos“, LR konstitucijoje irgi kol kas nėra tokio paragrafo, kad kiekvienas atlikėjas privalo dalyvauti toje prakeiktoje „Eurovizijoje“. Aš įsivaizduoju, kad į šį reikalą reikėtų žiūrėti atsipūtus. Tai yra priemonė jauniems atlikėjams sukurti kažkokią kreivą dainą, o kitiems – pasilinksminti. Tai turėtų būti labiau pramoga nei kažkokie iškelti uždaviniai, jog trūks plyš mes turime laimėti. Pirmiausia atlikėjas turi galvoti, kas jam yra faina.
Kuomet su „LT United“ dalyvavome „Eurovizijoje“, aš atsikėlęs ryte tikrai negalvojau – „Viešpatie, dabar tai būtinai turime išplėšti pergalę“. Ne, mes tiesiog dainavome linksmą dainą.“ – tikina Marijonas Mikutavičius.
Kūrėjas bei atlikėjas Andrius Mamontovas kolegai pritaria, kad „Eurovizija“ – puikus renginys atsiskleisti mažiau pastebėtiems atlikėjams: „Eurovizija yra nežinomų atlikėjų konkursas. Labai retai jame dalyvauja garsūs žmonės. Taip, matėme Bonnie Tyler, grupę „Blue“ ir dar kelis, bet iš principo čia dalyvauja nežinomi jauni atlikėjai, kurie atstovauja savo šalį ir dalyvauja savotiškoje loterijoje. Tik kai kurios šalys į tai investuoja daugiau pinigų, kai kurios mažiau. Mūsų šalis išvis negali investuoti, todėl yra priversta ieškoti kažkokios geros idėjos. Kaip parodė „LT United“, geras sumanymas gali būti pigiai įvykdytas ir turėti gerą rezultatą“.
Už viską, ką matome „Eurovizijos“ scenoje, sumoka pats atlikėjas
Pasirodo, skaudžiausia tema ir priežastis, kodėl ne visi atlikėjai gali sau leisti dalyvauti ir laimėti nacionalinę „Eurovizijos“ atranką – pinigai. Valstybė šiam konkursui skiria lygiai nulį. O štai praėjusiais metais beveik niekas neliko nepastebėjęs, kad rengiant laimėtojo Manso Zelmerlowo pasirodymą buvo sukišta daug, oi, daug pinigų.
„Deja, viskas kol kas dar priklauso nuo atlikėjo. Vieninteliai lėšų skyrėjai yra LRT. Jie nuveža, sumoka mokesčius, organizuoja, bet į patį atlikėją pinigų kol kas neinvestuoja. Tik jis pats savimi rūpinasi. Todėl labai gerai, kuomet važiuoja atlikėjai, kurie turi savo komandą. Tarkim Donatas Montvydas, Rūta Ščiogolevaitė – jie turi savo lėšas, savo idėjas ir t.t. Viską daro patys. Jeigu kartais atsirastų LR biudžete eilutė apie „Eurovizijos“ atstovo įvaizdžiui skiriamas lėšas, tai išties palengvintų darbą. O kol kas pats atlikėjas rūpinasi savimi“, – sako Darius Užkuraitis.
Dalyviai svajoja pakartoti kitų sėkmę, o komisija pageidauja unikalumo
„Atspėti, ko reikia pergalei yra neįmanoma. Pasirodymas turi palikti stiprų įspūdį. Užtenka vieno stipraus elemento. Aišku, pirmiausia turi būti įsimenanti daina, kurios motyvas įkyriai sėdėtų kiekvieno galvoje. Tada kai ateina laikas balsuoti, žmonės balsuoja už tai, kas jiems padarė gerą įspūdį. Mes galime svarstyti apie Cochitos barzdą, bet vis tiek jos daina buvo lyderė. Puiki daina, kaip iš kokių Jameso Bondo filmų.
Kalbant apie jau pasirodžiusius nacionalinės „Eurovizijos“ dalyvius, po pirmosios atrankos man didžiausią įspūdį paliko Erica Jennings. Ji turi tikrai labai stiprią ir gerą dainą ir tikrai bus viena iš finalistų. Šį bei tą reikėtų tobulinti, tačiau vis tiek tai yra vienas įsimintinesnių jos kūrinių. Ši daina tikrai galėtų pakliūti į, tarkime, Anglijos muzikinius topus, – svarsto Andrius Mamontovas.
Darius Užkuraitis mąstydamas, kokią „bombą“ „Eurovizijoje“ galėtume užtaisyti šiemet, išskiria vieną esminę savybę: „Originalumas niekada nepamaišo. Gerai, kuomet tu esi vienas ir vienintelis toks. Aišku, turi būti išskirtinis ne tokia prasme, kurią supras tik keli muzikos gurmanai, tu turi patikti visiems. O kas visiems patiks šiais metais yra labai sunku pasakyti.
Visgi tenka pastebėti, kad atrankose atsiranda vis daugiau tokios muzikos, kuriai sekėsi praėjusiais metais. Nacionalinėje atrankoje vieni dalyviai pademonstravo tarsi iš praėjusių metų latvių dainos nusižiūrėtą alternatyvią elektroniką. Aš nė kiek neabejoju, kad atsiras ir panašių į Mansą Zermerliovą, kur pasirodymas bus su kažkokiais video inkliuzais. Bet, kaip taisyklė, antras kartas dar niekuomet neatnešė sėkmės. Štai ukrainietei Ruslanai pavyko pakerėti visą pasaulį, tai sekančiais metais kas antras į sceną tempėsi būgnus.
Kartoti neverta. Reikia sugebėti būti originaliu ir tuo pačiu nenueiti į kraštutinumus – baisų popsą ar kažkokį avangardą. Reikia sumąstyti kažkokią originalią idėją. Su originalia idėja dalyvavo „LT United“ ir jiems puikai pavyko.
Iš dviejų filmuotų laidų pastebėjau, kad dalyviai prieš eidami visgi žiūri tą „Euroviziją“, išsinagrinėja, kas ten labiausiai ėjo ir bando pateikti praėjusių metų dainų-lyderių variaciją. Kažko originalaus, netikėto aš dar kol kas negirdėjau, bet tikiuosi, kad išgirsiu.“
Andrius Mamontovas į bandymą pakartoti kažkieno kito sėkmę taip pat žiūri skeptiškai. Čia kaip pavyzdį kūrėjas pasitelkė šių metų atrankos dalyvį, kuriam 2012-aisiais jau teko atstovauti Lietuvą „Eurovizijos“ konkurse.
„Montvydas labai puikiai atlieka. Tačiau jo daina – visiškas standartas. Ir jis yra labai panašus į praėjusių metų laimėtoją. Pagal skambesį, pagal ritmą, pagal viską. Dažniausiai tokia pati daina kitais metais nelaimi. Bėda ta, kad viskas ką darome – bandome laimėti, vietoj to, kad stengtumėmės sukurti gerą dainą. Kai mes nustosime bandyti laimėti – viskas pasikeis tik į gerą.
Dalyvaudami „Eurovizijoje“ su „LT United“, atvirkščiai, norėjome užimti paskutinę vietą. Jei būtume užėmę paskutinę vietą, mūsų daina būtų tapusi dar didesniu „performansu“. Tas absurdiškumas būtų dar labiau pastebėtas. Taigi, nenorėdami laimėti mes pasiekėme labai neblogų rezultatų“, – prisimena Andrius Mamontovas.
Patarimas dalyviams: bent vienam vakarui užmirškite „Facebook“
Dainų autorius ir atlikėjas Andrius Mamontovas, remdamasis savo patirtimi „Eurovizijoje“, pasidalijo ir keliais patarimais, kurie galėtų praversti būsimiems Lietuvos atstovams.
„Kai dalyvauji tokiame konkurse, reikia iš principo nežiūrėti, ką daro kiti. Užsidaryti, susikaupti tik į savo pasirodymą. Konkursą, kuriame mes dalyvavome, aš peržiūrėjau tik paskui ramiai namuose. Būdamas Atėnuose nemačiau nei vieno pasirodymo, nes tai numuša dėmesį. Tu pradedi žiūrėti, kažkas tau patinka, pamanai, kad norėtum kažko panašaus ir „pameti“ dėmesį. Reikia galvoti tik apie savo pasirodymą, jis yra vienintelis ir svarbiausias.
Praėjusiais metais labai iškritikavau mūsų atstovus, nes likus vos kelioms valandoms iki pasirodymo jie visą laiką sėdėjo „Facebook“ ir komentaruose su visais ginčijosi. Tai rodo labai neprofesionalų komandos darbą. „Eurovizijoje“ laimi ne atlikėjas, o komanda. Komandos darbas buvo labai prastas. Neprofesionalumą rodo tai, kad vadybininkas nesugebėjo iš savo komandos narių atimti telefonų. Ir tai, kad atlikėjai neturėjo proto ir sėdėjo „Facebook“ vietoje to, kad susikauptų, sudaro įspūdį, kad jie nelabai kažką ir darė dėl tos trokštamos pergalės. Paskui per savo pasirodymą padarė klaidą ir teisinosi, kad neva tai buvo specialiai sugalvota. O per pakartojimus vėliau vis rodė ir rodė tą klaidą. Kas gali balsuoti už klaidą?“ – tiesmuką klausimą uždavė Andrius Mamontovas.
Reziume – nors visa Lietuva „Eurovizijoje“ tikisi pergalės, kol kas reikėtų dalyvauti tik dėl savirealizacijos
Kad ir kokį bagažą patirties, vokalinių išgalių, psichologinės stiprybės, kad ir kokios unikalios dainos tikisi visa Lietuva, kad ir kiek pinigų pačiam teks sukišti į pasirodymą, dalyvauti „Eurovizijoje“ verta ne tik dėl galimybės būti išgirstam, bet ir dėl galimybės pajusti svaigų pasididžiavimo savo šalimi aromatą.
„Lietuvis laimėtojas vienareikšmiškai išgarsėtų ir pats, ir tuo pačiu išgarsintų savo šalį. O kad ir nelaimint, euforija juntama jau vien dalyvaujant. Patikėkite, einant ten ir nešant ant nugaros trispalvę, iš savo patirties galiu pasakyti, per kūną eina šiurpuliukai. Praėjusiais metais mes netvėrėme džiaugsmu vien dėl to, kad Lietuva pateko į finalą.
Be to, teko pastebėti, kad pirmąsias vietas užėmę „eurovizinės“ dainos, kurias drąsiai galima vadinti pasauliniais hitais, greitai atsidūrė bent jau europietiškų radijo stočių grojaraščiuose. Tai dar kartą įrodo, kad „Euroviziją“ žiūri ir balsuoja visi. Negalime to paneigti. Nežinau tikslesnių, tačiau sprendžiant iš Lietuvos duomenų, bent 80 procentų žmonių kasmet žiūri „Euroviziją“. Tie, kurie dar mato savo akimis – žiūri.“ – reziumuoja Martynas Tyla.
