Latvijos, kaip ir Lietuvos, gyventojų priešiškumas eurui yra susijęs su keliomis priežastimis. Visų pirma, dažniausia abejojama dėl pačios euro zonos ir jos valiutos stabilumo bei ateities. Žinoma, niekas negali pasakyti, kaip Europa, būdama priklausoma nuo sunkiai prognozuojamų politinių procesų, vystysis ateityje. Tačiau reikia pripažinti, kad giliausias euro zonos krizės taškas turbūt jau yra praeityje – pasirašyta fiskalinės drausmės sutartis ir kuriamos naujos institucijos finansų rinkose sugrąžino pasitikėjimą Europa. Tikimybė, kad per artimiausią penkmetį euro neliks, yra labai maža.
Antra, nenoras prisijungti prie euro zonos yra susijęs su atsirandančiu įsipareigojimu pervesti įmokas į Europos Stabilumo Mechanizmą (ESM), kurio lėšos gali būti skolinamos visoms euro zonos valstybėms susiduriančioms su finansinėmis problemomis. Įsipareigojimai nėra maži, tačiau būtina suprasti, kad įmokos nėra valstybės subsidija kitoms šalims. Priešingai, tai yra sukauptas turtas, galintis uždirbti palūkanas. Dar svarbiau – ESM lėšos galės būti naudojamos ir pačios Latvijos gelbėjimui. Negalima atmesti tikimybės, kad po kelių ar keliolikos metų pasikartos 2009 metų scenarijus, kuomet Latvijai ar Lietuvai bus sunku ar neįmanoma pasiskolinti finansų rinkose. Tuomet priklausymas euro zonai ir galimybė skolintis iš ESM bus didelis privalumas.
Trečia, neretai baiminamasi, kad nacionalinės valiutos konvertavimas į eurus sukels kainų šuolį. Neseniai eurą įsivedusių Slovėnijos, Slovakijos ir Estijos pavyzdžiai rodo, kad tokia baimė yra nepagrįsta. Pavyzdžiui, Estijoje pirmaisiais metais po euro įvedimo infliacija buvo maždaug vienu procentiniu punktu didesnė nei Lietuvoje, tačiau tiek pat sparčiau augo ir BVP bei atlyginimai.
Ketvirta, abejojama ar dėl euro įvedimo bus finansinės naudos. Daugiausiai abejonių tai kelia gyventojams, kurie po Europą nekeliauja ir nepatiria su valiutos konvertavimu susijusių išlaidų. Tačiau kone pagrindinė euro suteikiama finansinė nauda yra susijusi su mažesne skolinimosi kaina. Vien paaiškėjus, kad Latvija tenkina visus Mastrichto kriterijus, jos vyriausybės ilgalaikės palūkanų normos rinkoje pradėjo staigiai mažėti. Praėjusių metų vasarą Lietuvos ir Latvijos skolinimosi kaina buvo tokia pati, o šiuo metu Latvijos obligacijų pajamingumas yra 0,8 procentinio punkto mažesnis nei Lietuvos. Jei tiek sumažėtų Lietuvos vyriausybės skolinimosi kaina, per metus dėl mažesnių skolos aptarnavimo išlaidų biudžete būtų sutaupoma 320 milijonų litų.
Galiausiai, noras išsaugoti nacionalinę valiutą yra susijęs su tam tikrais sentimentais ir nenoru prarasti nepriklausomą pinigų politiką. Tačiau mažai ir atvirai valstybei, kokia yra Latvija ir Lietuva, nepriklausoma pinigų politika ir laisvai svyruojantis valiutų kursas dažniausiai atneša daugiau žalos, nei naudos. Čia išryškėja vienas iš pagrindinių euro įvedimo privalumų – išnyksta rizika, kad kada nors neatsakingi politikai gali nuspręsti atsisakyti fiksuoto valiutos kurso, pradėti spausdinti nacionalinę valiutą ir taip sunaikinti gyventojų santaupas bei sumažinti jų pajamų perkamąją galią.
Taigi, belieka pasidžiaugti už kaimynus ir pasveikinti Latviją bei imtis konkrečių priemonių, užtikrinančių kainų ir valstybės finansų stabilumą Lietuvoje. Kol kas abu šie kriterijai gali būti priežastis, dėl kurios Lietuva negalės pasinaudoti aukščiau išvardintais euro teikiamais privalumais.
