Suprantu SGD terminalo reikšmę ir svarbą Lietuvai, tačiau negaliu pritarti kai kuriems peršamo finansavimo modelio elementams. Aiškėja, kad pagal planuojamą tvirtinti modelį dujų vartotojai turės kompensuoti ne tik SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudas, bet ir „minimalaus metinio dujinamų gamtinių dujų kiekio tiekimo pagrįstas sąnaudas“. Realybėje tai reiškia, kad visi dujų vartotojai turės apmokėti ne tik akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ kaštus, susijusius su SGD terminalu (kas numatyta dabar galiojančiame įstatyme), bet ir neseniai sukurtos valstybės valdomos įmonės, paskirtojo dujų tiekėjo – bendrovės „LitGas“ – sąnaudas, tiekiant dujas į terminalą.
Ekspertų teigimu, kaštai gali siekti nuo 40 iki 70 mln. eurų per metus. Tokios naštos perkėlimas visiems dujų vartotojams sudarytų sąlygas bendrovei „LitGas“ veikti neefektyviai, neskatintų sudaryti lanksčių ir finansiškai palankių sutarčių.
Todėl siūlau išbraukti iš svarstomo įstatymo projekto nuostatas, numatančias „LitGas“ dujų tiekimo sąnaudų kompensavimą dujų vartotojų lėšomis. Beje, šį projektą pateikusi Energetikos ministerija aiškinamajame rašte teigia, kad „projektu siūloma suvienodinti teisinį reguliavimą visų strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių energetikos sektoriaus įmonių atžvilgiu“.
Taip kuriamas blogas precedentas, kai ne tik „Klaipėdos nafta“, bet ir bendrovė „LitGas“, o ateityje galbūt ir kitos valstybės energetikos įmonės nebus skatinamos dirbti komerciniais rinkos pagrindais, o jų patiriamos sąnaudos ir nuostoliai bus permesti ant visų vartotojų pečių.
Keista ir tai, kad norima naikinti įstatymo nuostatas, jog energijos gamintojai įgalioja paskirtąjį tiekėją – „LitGas“ – patiekti jiems reikalingą dujų kiekį. Viskas apverčiama aukštyn kojomis – t.y. energijos gamintojai privalės įsigyti visą dujų kiekį, kurį jiems neprašant jau yra nusipirkęs paskirtasis tiekėjas (tas pats „LitGas“).
Palyginkime su bet kokia prekyba kitose srityse. Jei pirkėjai visuomet privalėtų nupirkti viską, ką neapdairus pardavėjas yra įsigijęs, nepaisydamas nei kokybės, nei kainos, nei pirkėjų poreikių, tada posakį „pirkėjas visada teisus“ turėtume modifikuoti. Nauja taisyklė skambėtų taip: „pirkėjas privalo nusipirkti viską“. Ironizuoju, tačiau kaip tik tokią „logiką“ siūloma įtvirtinti.
Beje, dėl SGD terminalo išlaikymo modelio priėmimo pateiksiu dar vieną detalę – kai šiam projektui Vyriausybė prašo skubos tvarkos, rėkia, kad šildymas brangs, jei nepriimsime pataisų, Energetikos ministerijai buvo pavesta rengti šį projektą dar praėjusią žiemą – t.y. 2015 m. vasario 6 dieną. Kodėl projektas Seimui buvo pateiktas tik spalio viduryje, jau prasidėjus šildymo sezonui? Atsakymas neaiškus.
