Sausiuką po sausiuko į puokštę įpindama vos spėja suktis menininkė Vladislava. Prie Karveliškių kapinių esančiame gėlių turgelyje per dieną tokių dekoracijų moteris sukuria ne vieną. Parduoda per dešimt. Nuo jaunystės Velykų verbas rišanti tautodailininkė sako pastebėjusi, kad pastaraisiais metais ėmė populiarėti ne tik verbos, bet ir vėlinių puokštės. Moteris jas kuria iš pačios per vasarą išaugintų ir išdžiovintų gėlių bei žolių.
„Nes džiovintos tai yra menas. Čia kūrinys, čia vistiek ne plastmasė, ne kokia chemija. Kai darai tai pasimeldi, tai žinot… ir gražu, ir stovi ilgai tos puokštės mūsų“, – sakė tautodailininkė Vladislava Zenovič.
Moteris sako, kad dažniausiai žmonės prašo nespalvotų puokščių iš natūralių džiovintų augalų. Mažesnės kainuoja po porą eurų, didesnės iki septynių. O štai pirkėjų prie kapinių esančiame turgelyje – sausakimša. Vieni ieško tokių, kiti gėles ar puokštes renka pagal kitus kriterijus.
Senosios kultūros žinovai sako pastebintys, kad archajiškos lietuviškos kapų lankymo tradicijos dingsta. Dažnas net neskiria, kuo skiriasi Visų šventųjų diena nuo Vėlinių. Kapus nukloja gėlėmis. Štai, kaip ir šiuo atveju, papuoštas net ir medis, augantis prie kapo. Etnologas Libertas Klimka sako, kad dažnas iš mūsų renkasi paprastesnį kelią – daugiau koncentruojamės į kapo puošybą užuot apmąstę, prisiminę išėjusiuosius anapilin.
„Iki tokio nesusipratimo ateinam, nes jeigu įsigilinsim į mūsų tautos pasaulėjautą, tai akmuo atskiria gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų. Tai jeigu nenorim savo artimųjų prisiminti, tai apkraukime kapą akmenimis, o kitas kraštutinumas, kai iš kapo gėlių darželis padaromas“, – kalbėjo etnologas.
Tai esą taip pat, pasak etnologo, ženklas, kad labiau žmonės tas gėles perka sau, bet ne galvodami apie išėjusiuosius. Tokias kalbas patvirtina ir kiti senosios kultūros žinovai. Pastebėję, kad senovėje prieš Vėlines niekas nesivaikė kapų madų.
„Svarbiausia yra žmogaus siela. Ir maldos būdavo ne tik šią dieną, bet ir įvairių švenčių metu, ir net elgetoms aukos būdavo duodamos prašant pasimelsti už žmogaus sielą, tikint, kad ji turi tą tęsinį gyvenimo. Nes kūnas metafizine prasme yra bevertis. Ar elgetos, ar karaliaus – vienodas, todėl pagrindas visada buvo žmogaus siela“, – aiškino etnografas Jonas Mardosa.
O štai Virginijos šeimoje maldų, o ne gėlių tradicija – gyva. Moteris Panerių kapinėse lanko giminaičio kapą. Sako visada per Vėlines šeima jį prisimena. Ir ne tik mintimis.
„Mirusiems reikia daugiau maldos. Ne gėlių, ne žvakių. O čia viskas tik dėl žmonių daugiau. Nu pagarbos aišku, reikia prižiūrėti tą kapą. Kad jis tvarkingas būtų, neužmirštas mūsų. Bet vistiek reikia daugiau maldų“, – savo nuomonę išsakė vilnietė Virginija Abaravičienė.
Štai ir žvakė, kaip sako vilnietė senovėje ant kapų būdavo statomos tik šventintos. Ir dabar moteris sako, bent jau trumpam prie kapo atnešanti padeginti vaškinę, bažnyčioje pašventintą žvakutę. Tiesa, tradicijų besilaikančiųjų, kaip sako moteris, lieka vis mažiau. Jaunimas išvažiuoja į užsienį, tad neretai artimųjų kapų ir išvis niekas nelanko.
