Niekada nepamiršiu, kai vienas jų grįžo po metų, nusipirko sportinę bulką (tokių kietų mašinų dar nebuvome matę) ir vežiojo mus žvėrišku greičiu po sostinės gatves. Pagrindinė tokių draiverių susirinkimo vieta tada buvo aikštelė prie Profsąjungų rūmų... Lietuviškieji „greiti ir įsiutę“ ten didžiavosi savo „Audi“, „Honda“, BMW ir kitais nublizgintais žaisliukais.
Ten atvažiavęs privalėdavai palikti visas duris atvertas. Bagažinės – privaloma, juk ten gyvendavo 1 000 W subas... ir tuo metu nebuvo įstatymų, kad negalima alkoholiauti viešose vietose. Vakarėlis prasidėdavo linksmai, o pasibaigdavo labai įvairiai.
Vienas toks baigėsi ašarota išpažintimi. „Šitą mašiną nusipirkau už savo kruvinus pinigus iš jukei“, – pasakė draugas ir apsiverkė. Mes to nesupratom. Traukėm pečiais – pats pasirinkai, pats nutraukei savo bakalauro studijas, pats nusipirkai bilietą, pats dirbai ir pats liejai ten kraują. O ko tikėjaisi?
Po mėnesio mano draugas vėl išvažiavo. Paskui jį – dar keletas mano draugų. Kai kurie iki šiol gyvena užsienyje. Tie, kurie grįžo, net nenori prisiminti savo darbų, o tie, kurie dirba iki šiol, – problemų neieško.
Manęs klausdavo, kodėl nevažiuoju. Juk užsidirbsim ir grįšime. Nepatikėjau. Bijojau. O dabar didžiuojuosi tais, kurie dirba padorius darbus ten arba grįžo į Lietuvą supratę, ko nori iš savo gyvenimo.
Galime užduoti klausimą: „O kodėl žmonės išvažiuoja dabar?“ Kaltinsime politikus, verslininkus, kaimynus? Ar verta? Sprendimus priimame patys, o patirtį renkame sau. Politikai linguoja galvomis, kai išgirsta klausimą apie emigraciją. Atsako, jog padėtis gerėja, jog bus daroma viskas, kad lietuviai grįžtų. Emigracija jau seniai tapo mūsų ekonomikos dalimi. Ji tapo mūsų tautos nepanaikinama tatuiruote.
Nejaugi visi laikomės pasenusios nuomonės, kad tatuiruotės – tik zekų reikalas? Pamirškime tai, nežiūrėkime į savo tatuiruotes kaip į gėdą ir vertinkime tai kaip tautos drąsą. Juk Lietuva – drąsi šalis.
