Lėmė atsitiktinumas
Į Islandiją jie atvyko trise: Robertas, jo žmona Raimonda ir sūnus Robertas Danielius, kuriam dabar 10 metų. Šiuo metu jie jau keturiese – prieš pat Jonines gimė antras sūnus Arvydas Jonas. Pasak Rolando, visi namie, Tauragėje, likę šeimos nariai nekantrauja išvysti mažylį: žmonos tėvai ir sesuo, kuri šiuo metu gyvena Vilniuje, o jo laukia mama su močiute ir sesuo su šeima.
Islandai – uždara tauta
Robertas sako pajutęs, kad žmonės ten labiau atsipalaidavę nei pas mus, bet į artimas draugystes nesileidžia, išlaiko distanciją. Taip yra ne tik su islandais, bet ir su lietuviais. Įkūręs bendruomenę vyras sako pajutęs, kad žmones nori bendravimo, bet tuo pačiu ir bijo.
– Nuo įsikūrimo jau praėjo beveik penkeri metai, po truputį žmonės įsidrąsina, kiek aktyviau dalyvauja renginiuose. Islandai yra labai uždara tauta ir atvykėlius žiūri atsargiai – vienos partijos atstovė netgi siūlė išstoti Islandijai iš Šengeno zonos, kad būtų galima uždaryti sienas atvykėliams iš Rytų Europos, bet didžioji dalis Althingi (Islandijos parlamentas) tam nepritarė. Buvo keletas rezonansinių nusikaltimų, kurie labai pablogino lietuvaičių gyvenimą čia – pasitaikė užgauliojimų darbo vietose ir spaudoje, buvo sunku išsinuomoti būstą, kitų nepatogumų, bet praeina kiek laiko, ir viskas stoja į savo vietas, pasakoja Robertas.
Labiausiai jį stebina islandų atsipalaidavimas, neskubėjimas, nestresavimas. Anksčiau, sako, vis klausdavęs, kodėl jie tokie. Atsakymas būdavo paprastas: o kur skubėti, juk čia sala, niekur nenuskubėsi.
Liga, nuo kurios nėra vaistų
– Fotografija šiuo metu yra mano tiesioginis darbas, Reikjaviko centre nuomoju didelę studiją, kurioje yra visa reikalinga įranga ir aksesuarai. Jų nuolat tenka papildyti, kad fotosesijos netaptų vienodai nuobodžios, bet savo fotografijose jų stengiuosi naudoti kuo mažiau, nes mane domina ne daiktai, bet žmonės, – paklaustas apie darbą, atgyja Robertas.
Jis sako bent kelis kartus per metus organizuojantis nemokamas portreto fotosesijas, kuriose žmonės gauna nemokamą nuotrauką. Kiekvieną kartą jų vis daugiau, ir tai jį džiugina, nes dauguma žmoniu net nėra buvę fotostudijose ir neįsivaizduoja, kaip viskas vyksta, ateina su baime, o išeina patenkinti ir dar su nuotrauka, kurią gali pasilikti sau ar išsiųsti artimiesiems, laukiantiems jų Lietuvoje.
Daugiausia Robertas fotografuoja jaunas šeimas, bet tenka fotografuoti ir dokumentams, modelių nuotraukų rinkiniams. Būna prašymų fotografuoti vestuves, bet jis visada atsisako, nes tas žanras – ne jam, tai, sako, neteiktų malonumo, nes fotografuoja Robertas ne dėl pinigų. Robertas prisipažįsta kartais atsisakantis ir kitų fotosesijų, nes užsakovo norai nesutampa su jo stiliumi. Jis nemėgsta visokiais burbuliukais ar rėmeliais prikrautų nuotraukų – banalu ir neskoninga. Pasak Roberto, fotografija jam niekada nėra darbas, jis visada stengiasi, kad tai teiktų malonumą.
Su fotografija Robertas „draugauja“ nuo mažens, visi jo dėdės fotografuodavo per šeimos šventes, ir jam mažam duodavo kartais paspausti tą stebuklingą mygtuką. Būdamas dešimties jis gavo dovanų savo pirmąjį fotoaparatą – rusišką plačiajuostį „Etiud“.
– Nuo tada ir sergu šia liga, o vaistų nuo jos nėra...
Jis stengiasi eiti koja kojon su laiku ir investuoja į techniką.
Savo darbų parodų salėse sako dar neeksponavęs, bet norėtų tai kada nors tai padaryti Tauragės fotografijos galerijoje. Roberto nuotraukas ne kartą publikavo lietuviškas žurnalas fotoentuziastams FOTO, kelionių žurnalas „Kelionės ir pramogos“, nuotraukų pateko ir į fotoalbumą „100 geriausių“, kartai įdedamos į didžiuosius islandiškus internetinius žinių portalus.
Robertas fiksuoja Islandijos lietuvių bendruomenės gyvenimą nuo pat įsikūrimo ir planuoja kada nors surengti parodą apie ten gyvenančius lietuvius. Jam teko garbė organizuoti Islandijoje vieno žymiausių Lietuvos fotografų Rimanto Dichavičiaus fotoparodą, kurią aplankė ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Aistra – šiaurės pašvaistės
– Kelionės yra mano horoskopo ženkle, todėl, jei nėra galimybės pakeliauti, kažkas pradeda draskyti iš vidaus. Esu buvęs Vokietijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Danijoje, planuose yra aplankyti Grenlandiją, kuri yra vos toliau nei 300 kilometrų. Traukia ir egzotiškos šalys, bet Skandinavija mano širdyje užima ypatingą vietą.
Sako, kad Islandija yra viso pasaulio fotografų rojus, ir Robertas pripažįsta, kad tai tiesa. Kai nori pailsėti ir pabėgti nuo visko – čiumpi fotokuprinę ir „pasislepi“ fotoaparato vaizdo ieškiklyje kur nors gamtoje. Lavos laukai, ugnikalniai, vandenynas, kriokliai, geoterminės, seismiškai aktyvios zonos ir t.t. – visų Islandijos grožybių neišvardinsi. Vasarą visą parą šviečia saulė, tad labai patogu keliauti.
– Islandiją jau apvažiavom su šeima porą kartų, ir vis norisi dar ir dar. Kiekvieną kartą gamta čia vis kitokia. Žiemos laukiu dėl šiaurės pašvaisčių, jos – mano tikroji aistra ir energijos šaltinis poliarinės nakties, kuri tęsiasi visą žiemą, metu. Nervus pakutena ir ugnikalnių išsiveržimai. Nuo atvykimo įvyko jau trys galingi išsiveržimai, ir tik viename neteko sudalyvauti, bet apie kitus du Islandijos bei Lietuvos spaudoje buvo naudojamos mano nuotraukos, – atvirauja Robertas.
Apie emigracijos pliusus ir minusus
Emigracijos pliusas, pasak Roberto, yra tas, kad gali pradėti viską iš naujo, nes gyvendamas vienoje vietoje žmogus nustoji tobulėti, nusistatai rėmus, kuriuose patogu gyventi, ir nustoji ieškoti naujų iššūkių gyvenime.
– Čia visai kitaip – ir erdvės ieškojimams labai daug, ir suvaržymų daug mažiau, ir nežiūri niekas į tave kaip į baltą varną, jei nori daryti kažką tokio. Gal tai galioja daugiau provincijoje gyvenantiems žmonėms, bet laisvės ir suvaržymų čia tikrai mažiau, ir tai tenka išgirsti iš daugumos emigravusių į svečias šalis žmonių. Nors sako, kad nuo savęs nepabėgsi, bet surasti naująjį „aš“ tikrai galima, nes tavęs neslegia mokesčių našta, maisto trūkumas, nesaugumo jausmas, kriminogeninė situacija ir nuolatos iš televizijos ekranų sklindantis psichologinis smurtas, priešų ieškojimas ir t.t. Labai norėčiau gyventi Lietuvoje, gimtojoje Tauragėje, bet kai pagalvoji, kad norėdamas gauti vietą darželyje, kad tave tinkamai apžiūrėtų gydytojas, kad policijos pareigūnas tavęs nenubaustų ar kad koks biurokratas atliktų jam priklausančias funkcijas, turi duoti kyšį, darosi baisu ir noras iškart dingsta. Čia mokame nemažus mokesčius – 41% nuo atlyginimo, bet užtat gauname viską, ko reikia, be kyšių ir be pažįstamų. Jei taip būtų Lietuvoje, niekas nevažiuotų ieškoti laimės kitur. Apie vyriausybes veiklą nenoriu kalbėti, manau, jie daro tai, ką gali, ir iš to, ką gali. Kas bebūtų Lietuvos valdžioje, jis vis tiek bus blogas, – samprotauja Robertas.
Islandijos lietuvių bendruomenė susikūrė 2008 metais, jos taryboje Robertas yra nuo pat pradžių, o dabar jai vadovauja. Darbas, atrodytų, lengvas, bet kai nėra ambasados Islandijoje, žmonės kreipiasi įvairiausiais klausimais. Nors jis pusiau armėnas, pusiau lietuvis, labai vertina lietuvybę ir jos istoriją, savo šaknis, turi ir saugo savo lietuviškos giminės medį, kurio šaknys prasideda nuo 1400 metų. Sekmadieninėje bendruomenės lietuvių kalbos mokyklėlėje vaikai skatinami pažinti Lietuvą, jos tradicijas, šventes, kalbą.
– Švenčiame pagrindines Lietuvos šventes – Jonines, liepos 6-ąją, kaip ir kasmet, himnu minime Mindaugo karūnavimą, per Kalėdas bei Velykas ar Vėlines kviečiamės lietuvį kunigą, kad žmonės galėtų išklausyti Mišių savo gimtąja kalba, vaikai priimtų pirmąją Komuniją ar gautų krikštą. Žodžiu, visaip skatiname lietuvybę ir norime, kad naujoji karta neužmirštų, kas jie ir iš kur, ir didžiuotųsi savo kilme. Nuolat organizuojame įvairių Lietuvos muzikantų koncertus, dabar derimės dėl dokumentinio kino filmo „Mes už Lietuvą“ rodymo Islandijoje, – apie savo veiklą pasakoja Robertas.
Veiklos pakanka, tik laiko jai tenka atimti iš šeimos. Štai rugpjūtį jis dalyvaus Pasaulio lietuvių Seime.
– Tauragę aplankau ne taip dažnai kaip norėčiau, bet kiekvieną dieną galvoju apie ją, skaitau „Tauragės kurjerį“ internete, kad nors kiek priartėčiau mintimis prie gimtojo miesto. Smagu stebėti nuotraukas, kaip ji gražinasi, atsinaujina, auga. Smagu matyti, kad kadaise apleistos vietos tvarkomos ir puoselėjamos, kad vėl galima džiaugtis veikiančiais fontanais, išgražėjusiomis miesto erdvėmis. Apmaudu, kad turime gyventi toli nuo jos, nors iki šiol namais vadiname tik Tauragę. Tikime, vieną dieną sugrįšime ir galėsim vėl didžiuodamiesi sakyti, kad gyvename Tauragėje, – atsisveikindamas sako Robertas.
Birutė SLAVINSKIENĖ
