Žydrūnė Jankauskienė
– Padėkite. Aš nebenoriu vogti, – tokiais žodžiais prabilo jaunas vyras, antradienį įžengęs į „Tauragės kurjerio“ redakciją. Tai, ką vėliau vyriškis papasakojo, privertė ne kartą krūptelti. Šokiruojanti istorija apie vergovę lietuviams užsienyje, nesiskaitymą ir pažeminimus, apie fizinį ir psichologinį smurtą. O išeitis – arba sėsti į kalėjimą, arba būti nužudytam.
Siautėja „galvų“ medžiotojai
Mudviejų pokalbis netruko ilgai, bet per tą pusvalandį Romas (vardas pakeistas) spėjo iškloti visą teisybę apie šių dienų vergystę tautiečiams užsienyje. Anot pašnekovo, Tauragėje veikia gerai organizuota asmenų grupė, ieškanti žmonių, kuriuos būtų galima parduoti užsienio pirkliams. Labiausiai tinkama kategorija – menkai išsilavinę, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo, neretai – teisti, artimųjų netekę jauni vyrai ir moterys. Romas tikina, kad už vieną „galvą“ aukų ieškotojai gauna po 200 litų.
– Tokie žmonės paprastai prilimpa kaip tikri draugai, būna savi tol, kol pavyksta įkalbėti vykti į užsienį uždarbiauti arba bent jau imtum svarstyti tokią galimybę. Pirmą kartą į užsienį vykau savo noru. Tiesa, tada nežinojau, kad važiuoju vogti. Ir tik kai pasieki savo svajonių šalį, paaiškėja, kad tapai vergu: iš tavęs atimamas asmens dokumentas ir paaiškinama, kad dirbsi ne sau, o kitam, – atvirai dėstė trisdešimtmetis. Romas neslepia savo gyvenimo klaidų – teko ne vienerius metus praleisti belangėje tiek Lietuvoje, tiek dabar jau ir užsienyje.
– Kalėjimas man ne naujiena, jo nė kiek nebijau. Todėl belangė man ir pasirodė geriausia išeitis norint pasprukti nuo savo atkaklaus „darbdavio“, – prisimena tauragiškis. Vadovauja Antanas
– Tokių parduotuvių niekada nebuvau ir tikriausiai niekad nebūčiau akyse regėjęs, jeigu ne ši gyvenimiška patirtis. Užsienio didžiuosiuose prekybos centruose dažniausiai ir vogdavome. Yra ir mažesnių parduotuvių, o pačios mažiausios priklauso „babajams“ (taip užsienyje lietuviai vadina azijietiško gymio žmones – aut. past.). Jose irgi teko „darbuotis“. Iš to ką pavogdavome mums leisdavo pasilikti šiek tiek alkoholinių gėrimų ir cigarečių.
„Darbdavys“ vis aiškindavo, kad pinigų neuždirbome, kad jam nepavyko prekių parduoti ir t.t. Trumpai tariant, užsienyje mūsų niekas žmonėmis nelaikė ir nežadėjo nieko gero, tik kėlė reikalavimus. Žinia, yra tokių lietuvių, kurie, neturėdami tvirto pagrindo po kojomis Lietuvoje, užsienyje sutinka gyventi skurdo sąlygomis ir sutinka su visais „darbdavių“ reikalavimais. Bet aš ne toks, man geriau skursti savo tėvynėje, – pasakojimą tęsia Romas.
Romas teigia, kad visos šios sistemos reikalus tvarko ir organizuoja tauragiškis Antanas.
– Jo pavardę galėsiu pasakyti tik tada, kai jausiuosi saugus, – paprašytas įvardinti „darbdavio“ pavardę, atsakė Romas.
Vogti užsienyje nugabentiems tautiečiams, Romo teigimu, tenka viską, ko reikia ar gali prireikti „darbdaviui“ ir jo šeimai. Tenka vogti „einamas“ prekes, kurias pardavęs darbdavys galėtų sumokėti mokesčius ir gyventi kaip „baltas žmogus“. O „darbuotojams“ namuose vietos gali ir neatsirasti, pavyzdžiui, Romui teko pasivogti savo gyvenamąjį būstą – palapinę.
Kita vertus, gyvenamasis būstas Škotijoje, pašnekovo teigimu, lengvai įsigyjamas:
– Darydavome labai paprastai. Kaip visi lietuviai, lenkai ir rusai ten daro. Nieko tai nestebina. Reikia nusižiūrėti negyvenamą namą ir į jį įsilaužti. Bet prieš tai derėtų pasirūpinti spyna. Mat įsilaužus būtina nedelsiant pasikeisti spyną, kad atvykus policijai galėtum lyg tikras šeimininkas atverti duris ir parodyti namų raktą. Niekas iš taip užgyvento namo Škotijoje neturi teisės žmonių išvaryti į gatvę – reikia teismo sprendimo. O tai – ilgos procedūros. Kol jos vyksta, galima apsižiūrėti kitą gyvenamąją vietą, – gyvenimo subtilybes dėstė tauragiškis.
„Verslas“ klesti ne pirmus metus
Pasak jo, šio užsienyje gyvenančio tauragiškio prieglobstyje tokių „darbuotojų“ kaip Romas yra ne vienas ir ne du. Natūralu, kad dalis jų nesugeba vogti, todėl Antanas juos ne tik keikia, bet ir auklėja kumščiais.
– Yra ten likęs 19-metis Marius iš Šilutės rajono. Vaikinas į kailį gauna per dieną po 10 kartų. Verkia. Antanas jam ne kartą grasino, kad jei neišmoks vogti – parduos kaip prostitutę. Gal dėl jauno amžiaus, gal dėl nežinojimo iš tokių grasinimų vaikis tik šaiposi – netiki, kad vyrą galima paversti prostitute. O aš žinau, kad tai įmanoma. Todėl siūliau jam bėgti su manimi kartu, bet šilutiškis pabūgo. Jis tik verkė ir prašė, kad, jeigu pasieksiu Lietuvą, nuvažiuočiau į jo namus, papasakočiau jo mamai, jog jis gyvas, – situaciją „darbovietėje“ nušvietė Romas.
Kiek iš viso žmonių „dirba“ Antanui, vyras neatsakė.
– Tuo jis užsiima gal jau 10 metų. Kiek žmonių jis užverbavo, kiek išvežė „dirbti“, kiek jų gyvena užsienyje, kiek yra dingusių be žinios, niekas negali pasakyti. Įtariu, kad dalis tautiečių, neįvykdžiusių „darbdavio“ reikalavimų, jau ilsisi svetimos šalies žemėje. Todėl man neramu dėl Antano prieglobstyje likusio Mariaus likimo. Žinau dar vieną tokį nukentėjusįjį, kuris atsisakė vykdyti „darbdavio“ nurodymus – jam kojas automobiliu keliskart pervažiavo. Niekas ten nežaidžia: jeigu būsi žioplas – negrįši per amžius, jeigu ginčysiesi – pakas ir niekas nesuras, o jei suras, palaidos kaip neatpažintą asmenį.
Į gimtinę deportavo
Į Tauragę parsigavęs vyras papasakojo savo pabėgimo nuo „darbdavio“ planą. Eilinę dieną išėjo į prekybos centrą. Romas jau seniai audė mintį, kad geriausias būdas pasiekti Lietuvą – sėsti už smulkų nusikaltimą Škotijoje. Taip ir padarė: parduotuvėje išsirinko butelį geros degtinės, vaikščiodamas ją išgėrė, po to – dar vieną, paskui patraukė į karštų patiekalų skyrių, kur nugvelbė ir suvalgė tik ką iškeptą vištą.
– Mačiau, kad parduotuvės apsauginis mane stebi. Matyt, kol gėriau degtinę, jis galvojo, kad išeidamas sumokėsiu už išgertus butelius, Škotijoje normalu kasoje pateikti jau ištuštintą butelį. Įtariau jis sužiuro tik kai ėmiau užkandžiauti. O baigęs doroti vištą priėjau prie jo ir pasakiau, kad jau gali kviesti policiją, nes už prekes nemokėsiu, – pasakoja Romas.
Už tokią vagystę Škotijos areštinėje ilgai niekas nelaiko – po dviejų parų paleidžia. Romas suprato, kad jo planas neišdegė, o tauragiškis Antanas jo jau lauks ir vėl teks vergauti.
– Todėl policininkui, kuris mane vedė iš areštinės, „užvažiavau į ausį“ šiaip, be priežasties. Tada mane vėl uždarė. Šįkart 8 mėnesiams. O atlikęs bausmę buvau iš Jungtinės Karalystės deportuotas. Birželio 7 dieną per Rygą buvau parskraidintas į Vilnių. Iki Tauragės jau turėjau „kapstytis“ savo jėgomis – jokių pinigų niekas man nedavė, neturėjau net asmens dokumentų.
Teko grįžti ir pėsčiomis
Sudėtingas ir ilgas kelias į namus Romui nebe pirmas. Tas pats Antanas jį uždarbiauti išgabeno du kartus, trečią – „darbdavio“ žmogus. Tad Romas buvo deportuotas iš Suomijos, kur įkliuvo vogdamas, o iš Vokietijos teko grįžti pėsčiomis.
– Žinote istoriją apie Mindaugą, kuris iš Vokietijos ėjo pėsčiomis? Tarp kitko, vaikinas tąsyk tiesą kalbėjo, kad buvo verčiamas vogti, kad bėgo ir t.t. Nes į Vokietiją mane išgabeno tas pats žmogus kaip ir Mindaugą. Ir aš kaip Mindaugas iš Vokietijos į Lietuvą leidausi pėsčiomis, – prisiminė kelerių metų senumo įvykius Romas. Vokietijoje, policijos padedamas, vyras galėjo keliauti po šalį nemokamai. O Lenkijoje prasidėjo vargai: valgio teko prašyti pas Lietuvos „furistus“, sustojančius poilsio degalinėse. Ten pat Romas apsirūpindavo cigaretėmis bei gėrimais. Tačiau namo savo tautiečio lietuviai nevežė.
– Gal bijojo mano išvaizdos, gal kad neturėjau dokumentų. Todėl mano kelionė į namus užtruko visą mėnesį: pėsčiomis per Lenkiją nuėjau 200–300 km. O po to iki Lietuvos pavežėjo lenkas. Buvau sau prisiekęs, kai pasieksiu Lietuvą, pabučiuosiu žemę. Taip ir padariau, kai sustojome Marijampolės rajone, – prisimena tauragiškis.
Sulaukė grasinimų
Po pastarosios deportacijos praėjo dar visai nedaug laiko, bet Romas jau sulaukė atgarsių, kad ilgai laisve jis nesidžiaugs – į Lietuvą parvažiuoja Antanas. Romas ne juokais sunerimo, nes žino, su kuo turi reikalą:
– Nežinantiems galbūt atrodo juokinga, o aš žinau, kad čia veikia rimta grupuotė: juokų būti negali. Ir dabar žinau, kad jeigu Antanas grįš, aš vėl atsidursiu kokioje nors užsienio valstybėje. Norėsiu to ar ne. Juk taip jau buvo du kartus – atsibundu svetimoje žemėje. Vieną kartą taip mane išgabeno tiesiai iš ligoninės, antrąkart tariamas bičiulis pakvietė išgerti. Vėliau sužinojau, kad į degtinę jie įpila klofelino, kad auka nejustų, kur veža.
O kirtę užsienio valstybės sieną, kaip sakiau, mes, iki tol buvę „aukso vertės“, tampame net nebe žmonės, – kalbėjo tauragiškis.
Romas tikino buvęs ir Tauragės policijoje – bandė rasti iš senų laikų pažįstamų kriminalistų. Deja, veltui.
Pabandė kažkam iš pareigūnų pasiguosti ir paprašyti pagalbos, tačiau sulaukė tik pašaipos, jog jis turi džiaugtis, kad galės užsienyje pagyventi. O tuo pačiu ir vietos pareigūnams esą nebebus bereikalingo darbo rūpintis Tauragės „bomžais“.
Romas tikino ketinęs atvesti dar daugiau liudytojų, jeigu reikia, padaryti garso įrašą, atskleisti visas jam žinomus su šiuo verslu susijusius asmenis, o mainais prašė tik vieno – juo patikėti ir suteikti pagalbą.
– Jeigu manimi niekas nepatikės, niekas nenorės išgirsti ir suprasti, imsiuosi veiksmų. Dar nežinau, nesugalvojau, ką darysiu, bet teismo funkcijų imsiuosi pats. Nebeleisiu, kad tokie žmonės engtų kitus, kad išnaudotų šiaip likimo nuskriaustus žmones. Noriu, kad jie suprastų, jog gali visko netekti, gali likti tokie kaip mes, kurie nieko neturime. Man tas pats, esu kalėjime daug laiko praleidęs, – žadėjo Romas.
Prieglobstį suteiks „Caritas“
Susisiekiau su Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadove Kristina Mišiniene. Moteris žadėjo būtinai Romui pagelbėti.
– Būtina šį žmogų globoti, kur nors apgyvendinti, juo būtinai pasirūpinsime. Tokių istorijų, deja, gana daug.
Didžioji įvykių dalis vyksta būtent taip. Jo žodžiais neturime pagrindo abejoti, – sakė „Carito“ atstovė. Ji primena, kad prekyba žmonėmis apima ne vien tik prostituciją. Prekiauti galima tiek moterimis, tiek vyrais.
– Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos formą ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą. Tarp kitko, iš savo darbo praktikos galiu pasakyti, kad bene labiausiai šiame „versle“ iš visos Lietuvos išsiskiria būtent Tauragės regionas, – sakė K.Mišinienė.
Tauragiškio Romo istorija netruko susidomėti ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyrius bei Klaipėdos apygardos prokuratūra. Pareigūnai siekia išsiaiškinti nusikaltėlių tinklą Tauragėje. Lietuvoje už prekybą žmonėmis yra baudžiama
Įstatymas numato, kad tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 10 metų. O jeigu tokia pati veika padaroma keliems asmenims, baudžiamas 4–12 metų laisvės atėmimu. Už prekybą žmonėmis atsako ir juridinis asmuo.
Praėjusių metų gegužę Tauragės prokuratūroje lankėsi Norvegijos teisėsaugos pareigūnai Šios šalies miesto Bergeno apylinkėse 2009–2010 metais vyko masinės vagystės iš prekybos centrų, kuriuose dalyvaudavo iš Tauragės apylinkių užverbuoti nepilnamečiai. Tuo metu įtarimai organizavus stambaus masto vagystes buvo pareikšti dviem organizatoriams iš Tauragės.
