„Sunku, būna labai sunku. Atrodo, nieko nebereikia. Tokiu metu dažnai apima būsena, kad tu niekam nereikalingas. Nežinai, į ką atsiremti. Silpnesnių nervų žmogus neišlaiko, ir labai dažnai neišlaiko. Manau, kad priverstinai niekados daugiau nevažiuočiau į užsienį“, – sako Didžiojoje Britanijoje daugiau kaip 14 metų praleidęs Einaras.
Nukentėjo nuo lietuvių
Ten jis išgyveno ne tik pyktį, neviltį, nereikalingumo jausmą, nakvynes autobusuose, parkuose, sunkų ir alininatį darbą, bet ir daug baisesniu dalykus.
„Aš esu žmogus žmogus su aukštuoju išsilavinimu, nerūkau, negeriu, bet Lietuvoje rasti darbo negalėjau. Todėl išvykau į Didžiąją Britaniją. Buvo laikas, kada nakvojau šiluminiuose tinkluose. Sunku tai prisiminti, nors jau praėjo 20 metų“, – prisimena Einaras.
Vyras sako, kad D. Britanijoje tuo metu, kai jis nuvyko, buvo pakilęs nusikalstamumas tarp lietuvių – nuo tautiečių nukentėjo ir jis.
„Aš jau buvau pradėjęs normaliai dirbti, buvau sutaupęs tam tikrą pinigų sumą, jau galvojau vykti į Lietuvą aplankyti savo draugus, giminaičius, bet buvau apgautas. Man paskambino žmogus, apsimetė klientu, aš atvažiavau į vietą, o mane įsodino į automobilį, sumušė ir išvežė. Vos ausų neišdūrė... Ir tai buvo lietuviai.
Saugodamas savo sveikatą, aš pasakiau visus apsaugos kodus, man nuėmė visus pinigus, kiek turėjau. Tuo metu mano visos kalėdinės svajonės žlugo labai smarkiai.
Jiems visiškai nusispjauti, ar tu lietuvis, ar ne lietuvis, tiesiog reikalavo, kad nežiūrėčiau į akis. Jie gąsdino, kad, jeigu pasakysiu banko kortelių apsaugos kodus neteisingai, nupjaus ausis, ranką sulaužys... Kai jums įkiša atsuktuvą į ausis, tas skausmas yra, ir jis priverčia kažką sakyti. Ta naktis man buvo viena baisiausių naktų Londone“, – su šiurpu atsitikimą prisimena Einaras.
Vienišumas ir bejėgiškumas
Kitą dieną jie vyrą nuvežė į Anglijos užkampius ir paliko. Jie buvo užsiklijavę automobilių numerius, kad Einaras nieko negalėtų įvardinti, ir policija čia nieko negalėjo padaryti.
„Galvoju, kad žmogus su laiku tampa zombiu. Metus aš bijojau į tą vietą važiuoti iš viso. Mano draugai, su kuriais tuo metu bendravau, man padėjo išsisukti iš tos situacijos, palikau gyvas. Viduje man tuo tarpu įvyko lūžis. Tuo metu buvau nusprendęs viską su Lietuva užmiršti, pabėgti nuo jos visiškai, Lietuva man tuo tarpu buvo nebe tėvynė. Po šito atvejo supratau, kad padarysiu viską, kad to nusikalstamumo būtų kuo mažiau ir pradėjau dalyvauti visuomeninėje veikloje“, – laidoje „TV Pagalba“ dalinasi Einaras.
Jam pasakė, tačiau ne vienas vyro pažįstamas emigrantas Londone neišlaikė to vienišumo ir bejėgiškumo, kurį jautė ir Einaras: vyrai arba krito į narkotikus, arba nusigėrė, o keli, sako Einaras, net nusižudė.
„Dar vienas dalykas – nesaugumo jausmas. Tai yra labai didelis faktorius – jis visuomet eina šalia“, – kalbėjo jis.
Depresija
Psichologas Andrius Kaluginas sako, kad tokiais atvejais – emigracijoje, kai dirbi po 12 valandų per dieną, kai taupai kiekvieną centą – žmonės įniksta į depresiją.
„Tokiais atvejais žmones apima depresija, šeimoje liejasi smurtas, agresija perauga į depresiją, depresija perauga į priklausomybes (alkoholines arba narkotines), o jau prie ko atveda alkoholis ir narkotikai, man net baisu šnekėti“, – sako psichologas.
Nors Einaras teigia, kad šiai dienai, gyvenant Lietuvoje, jis jaučiasi pakankamai stiprus ir netgi konsultuoja kitus žmones, nukentėjusius emigracijoje, vyras visgi prisipažįsta, kad laimingas jis nėra.
„Nesu laimingas. Jeigu sakyčiau, kad esu laimingas, tai reikštų, kad neturiu daugiau ką bedaryti. Galvoju, kad dar esu ne viską padaręs. Svarbiausia, kad žmogus turėtų tikslą, o mano tikslas – turėti normalią šeimą. Tam ir atvažiavau į Lietuva“, – sakė jis.
A. Kaluginas nurodė, kad Einaras neturėtų bijoti būti laimingas.
„Jūs pasakėte labai keistą frazę: „aš nesu laimingas, nes tada nežinosiu, ką daryti. Čia yra baisu. Laimingi žmonės turi vieną užduotį ir vieną darbą: jie myli. Laimingas žmogus myli. Būkite laimingas, nebijokite to jausmo, jo nevenkite, jauskitės laimingas ir mylėkite. Tą ir veikia laimingi žmonės.
