Šiaulių Donelaičio kapinės didžiulės, tačiau net ir gražią vasaros dieną kapus tvarkančių – vos vienas kitas. Aukštos piktžolės išduoda, kad daugybė kapų nelankomi metų metus. Šiauliečiai liūdnai šypteli - tai dar vienas didžiulės emigracijos įrodymas.
Šiaulių kapinių priežiūros vadovė Vaida Buračienė sako, kad kapų, apaugusių dvimetrine žole, vien Šiauliuose – per du tūkstančius. ,,Donelaičio kapinėse 557, o Ginkūnuose 1658 kapavietės yra apleistos, statistika liūdna, bet ji tokia yra“, - sako moteris.
Pašnekovė sako, kad apleisti kapai - ne vien emigracijos pasekmė. Tai ir pasikeitusios jaunosios kartos tradicijos – mirusiųjų anūkai pareigą prižiūrėti kapą jaučia vis mažiau. O dalies kapų dėl senstančios visuomenės ir nebėra kam prižiūrėti.
Beje, apleistų kapų būtų gerokai daugiau, jei ne geri žmonės. Mat jie tvarkydami savo artimųjų kapą, sutvarko ir gretimą, nelankomą.
Kiti sako, apleistus kapus geriau atiduoti kitoms šeimoms ir jų mirusiems artimiesiems. Tokių minčių buvo ir miestui kilę. Tačiau paaiškėjo, kad nors Lietuvoje gyvenantys giminaičiai kapo nelanko, jo užleisti kitiems taip pat nesutinka.
„Bet kai norėjom užlaidot, paskelbėm paiešką, tai iš 80 kapų, 27 atsirado artimųjų. Ir tikrai visi Lietuvoje, Šiauliuose, ramiai atėjo ir pasakė, čia mūsų kapas, jūs negalit užlaidot“, - pasakoja V.Buračienė.
Pašnekovė sako, kad kitaip nei anksčiau, emigrantai artimųjų kapų nebelanko ir per Vėlines.
Išvykę lietuviai kapus esą vis dažniau lanko virtualiai: prašo atsiųsti kapų nuotraukas, kurias vėliau peržiūri telefone ar kompiuteryje. Tiesa, ir tai nežinia, ar jie tai daro užplūdus prisiminimams apie mirusį artimąjį, ar tiesiog norėdami patikrinti, ar už visus atsiųstus pinigus pripirkta prašytų gėlių.
Plačiau žiūrėkite TV3 reportaže:
