Tokios eksporto tendencijos tikrai nebuvo netikėtos. Jau praėjusių metų pabaigoje Lietuvos eksportas į Rusiją traukėsi 17,6 proc. Pagrindinė šio nuosmukio priežastis buvo nuvertėjęs rublis – dėl to Lietuvoje ir kitose ES valstybėse pagaminta produkcija Rusijos gyventojams ir įmonėms tapo sunkiai įperkama. Šiemet eksportą į Rusijos rinką žemyn temps ne tik nuvertėjęs rublis, bet ir didelė šios šalies recesija.
Pernai Rusija išliko didžiausia eksporto rinka – prekių ten parduota už daugiau nei 5 mlrd. eurų, tai sudaro 20,8 proc. viso Lietuvos eksporto. Tačiau tik 11,7 proc. viso eksporto į Rusiją yra lietuviškos kilmės prekės, likusi dalis – reeksportas. Žinoma, reeksportuojant taip pat sukuriama pridėtinė vertė, todėl nukentės, pavyzdžiui, transporto ir logistikos sektorius. Tai išliks gana izoliuota problema, turinti tiesioginės įtakos nedidelei daliai Lietuvos įmonių.
Bendras Lietuvos eksportas sausį buvo net 8,8 proc. mažesnis nei prieš metus. Tačiau pašalinę vis dar vargstančio naftos perdirbimo sektoriaus įtaką matome geresnes tendencijas – lietuviškos kilmės prekių, išskyrus naftos produktus, eksportas buvo tik 0,7 proc. mažesnis nei prieš metus. Svarbiau yra tai, kad augo Lietuvos eksportas į Estiją, visas Skandinavijos šalis, Prancūziją, Italiją, Jungtinę Karalystę. Eksportas į visas kitas šalis – ne ES ir ne NVS – išaugo 13,5 proc.
Ar kiti makroekonominiai rodikliai turėtų kelti susirūpinimą? Metų pradžioje mažmeninės prekybos augimas sulėtėjo, tačiau tai galima sieti su atokvėpiu po labai spartaus vartojimo augimo praėjusių metų pabaigoje, pratinimusi prie naujos valiutos ir iš dalies nerimu dėl ateities. Atlyginimų augimas praėjusių metų pabaigoje įsibėgėjo ir pasiekė 5,4 proc. – atmetus vieną ketvirtį 2013 metais, tai buvo sparčiausias tempas nuo 2008 metų.
Darbo biržos duomenimis, šių metų kovo 1 dieną registruotas nedarbas siekė 9,6 proc., tiek pat, kiek prieš mėnesį, bet net 1,8 procentinio punkto mažiau nei prieš metus. Registruotų laisvų darbo vietų skaičius, augęs nuo metų pradžios, padidėjo iki 6746 ir buvo net 52 proc. didesnis nei prieš metus. Taigi, nepaisant problemų NVS rinkose, auganti vidaus paklausa ir atsigaunanti euro zonos rinka suteikia teigiamą impulsą ir darbo rinkos rodikliams.
Kaip šiame makroekonominiame kontekste atrodo siūlymas didinti minimalų mėnesinį atlyginimą? Mažėjantis eksportas į NVS rinką valstybės biudžeto pajamoms didelės įtakos neturės. Be to, net ir turėdama šiek tiek didesnį biudžeto deficitą Lietuva šiemet skolinsis labai pigiai. Žodis „pigiai“ čia gal net nelabai tinka, nes po Europos centrinio banko sprendimo trilijonu eurų padidinti pinigų pasiūlą perkant euro zonos vyriausybių obligacijas Lietuvos vyriausybė laikotarpiui iki trejų metų greičiausiai galės pasiskolinti už neigiamas palūkanas.
Kadangi šalyse kaimynėse minimalus atlyginimas yra didesnis nei Lietuvoje, minimalaus atlyginimo didinimas negali būti tas veiksnys, kuris iš esmės pablogins Lietuvos eksportuotojų konkurencingumą. Minimalaus atlyginimo didėjimas skatina išlaikyti atlyginimų diferenciaciją ir kelti juos kitiems, aukštesnę kvalifikaciją turintiems, darbuotojams. Didėjančios darbo sąnaudos vers įmones ieškoti būdų didinti efektyvumą – tikėkimės, kad investuojant ir tobulinant veiklos procesus, o ne mažinant darbuotojų skaičių.
Vis dėlto didžiausia problema, susijusi su minimalaus atlyginimo didinimu, yra tai, kad šis procesas yra sunkiai prognozuojamas. Jis labiau priklauso nuo politinių, ne nuo ekonominių aplinkybių, o tai nėra tvari situacija. Ne kartą siūlyta idėja susieti minimalų mėnesinį atlyginimą su vidutiniu darbo užmokesčiu arba su neapmokestinamuoju pajamų dydžiu vis pasiklysta rūke.
Galiausiai reikėtų atsiminti, kad siekiant sumažinti socialinę atskirtį minimalaus atlyginimo didėjimas padeda ne visiems – šiuo metu darbo biržoje yra registruota 174 tūkstančiai lietuvių, kurie vis dar laukia galimybės gauti bet kokį atlyginimą, kad ir minimalų. Pripažinkime, kad minimalų atlyginimą padidinti yra nesunku. Tačiau norėtųsi išgirsti daugiau diskusijų apie tai, kur surasti finansinių išteklių neapmokestinamajam pajamų dydžiui padvigubinti arba kaip sukurti darbo vietas bent pusei dabartinių bedarbių. Ilgam užsiveriant Rytų rinkoms, šios priemonės būtų efektyvesnės ir skatinant vidaus paklausą, ir mažinant socialinę atskirtį, ir išsaugojant įmonių galimybes plėsti eksportą į kitas rinkas.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
