Pokalbis su politologu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Ką tik grįžote iš Miuncheno saugumo konferencijos. Kas joje labiausiai nudžiugino ir kas labiausiai nuvylė?
Sakyčiau, kad labiausiai pradžiugino tikrai didelė parama Ukrainai. Organizatoriai tą išreiškė ir kalbomis, ir simbolinėmis priemonėmis. <...> Antras aspektas, kuris galbūt džiugino mažiau, – diskusijos, kokios galėtų būti ilgalaikės saugumo garantijos šiai valstybei. Akivaizdu, kad šiandien NATO durys Ukrainai dar neprasivers, bet kaip užtikrinti, kad tas saugumas Ukrainai būtų viena ar kita forma garantuotas, reikia pripažinti – didelių idėjų kol kas nėra.
Idėjų nėra todėl, nes nėra didžiųjų Europos valstybių sutarimo? Štai vėl girdime keistų Prancūzijos prezidento pareiškimų apie tai, kas turėtų laukti Rusijos.
Yra dvi stovyklos. Vieni teigia, kad reikia laukti karo pabaigos, tikėsimės Ukrainos pergalės ir tik tuomet bus galima kalbėti apie naują saugumo architektūrą. Kita pusė – galbūt labiau artima Baltijos šalims – teigia, kad negalime visko atidėti neribotam laikui, visgi situacija keičiasi labai sparčiai ir mes turime turėti principines idėjas, kaip tas saugumas turėtų būti užtikrinamas.
Jeigu Ukraina bus pilkoji zona Europos žemėlapyje, akivaizdu, kad kentės ir Ukraina, ir mes.
O kur tie 100 milijardų eurų, kuriuos Vokietijos kancleris prieš metus pažadėjo gynybai?
Praėjusių metų pabaigoje vokiečiai patys pripažino, kad sudarytos sutartys įsigijimams tik maždaug 10 procentų šios sumos. Vėlgi, klampus biurokratinis procesas reiškia, kad tos lėšos dar nėra panaudotos.
Ar tikrai vien tik biurokratinis procesas? Ar tai nėra dar ir politinis socialdemokratų, kurie nenori nieko, kas kaip nors susiję su karu, sprendimas?
Galbūt yra ir to aspekto. Ypač partijos dalyje, kuri galbūt prisimena laikus, kai socialdemokratai tikrai nebuvo tie, kurie skatino didesnes gynybos išlaidas – netgi priešingai. Bet vis tik Vokietijos vyriausybė turi aiškią kryptį, ji pati paskelbė 100 milijardų fondą, kaip labai svarbią savo užsienio politikos ir gynybos politikos kryptį, tai buvo įtvirtinta ir pagrindiniame šalies įstatyme, tad tai jau ir paties Scholzo interesas, kad ta suma būtų panaudota kiek įmanoma efektyviau.
Bet visos kalbos apie tai, kad tokie dalykai negali vykti labai greitai – per mėnesį, per 3 mėnesius – buvo prieš metus. Per metus Vokietijos gynybos pramonė nesugebėjo persiorientuoti taip, kad gamintų daug daugiau to, ko dabar verkiant reikia Ukrainai. Kodėl? Kur čia problema?
Atsimenu susitikimus su vokiečių politikais dar praėjusiais metais, prasidėjus invazijai. Jie teigė, kad parlamente apskritai nenorima bendrauti su gynybos pramonės atstovais, nes tai yra politiškai ne visai priimtina daliai šalies politinių lyderių, nes tai tarsi suponuoja sugrįžimą į tuos istorijos puslapius, kurių Vokietija nenori atsiminti.
Tai yra sunkus procesas. Mentalinio pokyčio, politinio pokyčio procesas. Ir net jeigu yra tų, kurie aiškiai suvokia, kad tai reikia daryti, tai nereiškia, kad kelias yra paprastas.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
