Geriamasis vanduo turi būti švarus, be užkrečiamąsias ligas sukeliančių mikroorganizmų, be toksinius reiškinius bei kai kurias lėtines ligas skatinančių cheminių ingredientų, tam tikrų fizinių savybių.
„Geriamojo vandens higienos požiūriu svarbios yra patogeninės bakterijos ir virusai, tačiau dažniausiai tiriamos koliforminės bakterijos. Jos yra fekalinės taršos rodiklis. Jei vandenyje nėra koliforminių bakterijų, tai ir patogeninių bakterijų neturėtų būti. Beveik visi patogenai ilgai gyventi požemyje negali, todėl spūdinių sluoksnių požeminis vanduo tik retais atvejais gali būti užterštas bakterijomis, virusais, patogeniniais mikroorganizmais, “ - tv3.lt sakė Jurga Arustienė, Lietuvos geologijos tarnybos Požeminio vandens išteklių poskyrio vedėja.
Vandens kokybė skiriasi
Lietuvoje požeminio vandens kokybę atskiruose regionuose prastina nitratai, nitritai, fluoridai ir boras. Kitų toksinių junginių koncentracijos požeminiame vandenyje yra gerokai mažesnės nei ribinės rodiklio vertės. Lokalus toksinių junginių koncentracijų padidėjimas tikėtinas tik pavojingomis medžiagomis užterštose teritorijose. Lietuvoje aktualūs kokybės rodikliai yra geležis, manganas, amonis, chloridai, sulfatai, natris, organinės medžiagos rodiklis – permanganato skaičius.
„Lietuvoje požeminis vanduo išgaunamas iš daugiau nei 20 įvairaus geologinio amžiaus, litologinės sudėties, skirtingo slūgsojimo gylio bei filtracinių savybių vandeningųjų sluoksnių ar jų sistemų, todėl jo sudėtis šiek tiek skiriasi.
Didesnėje dalyje Lietuvos požeminio vandens kokybė yra gera, tik geležies, kartais mangano ir amonio koncentracijos yra didesnės, nei specifikuota šių rodiklių vertės (jie palyginti nesudėtingai pašalinami iš vandens).
Vakarų Lietuvoje, Kretingos, Skuodo, Klaipėdos, Palangos, Telšių ir Kelmės rajonuose vandeninguose sluoksniuose susiformavo gamtinės kilmės toksinio cheminio elemento fluorido anomalijos. Vandenvietėse statomi fluoro šalinimo įrenginiai, arba sumaišomas su vandeniu iš kitų sluoksnių, kuriuose fluoridų nėra.
Šiaurės ir vidurio Lietuvoje yra gamtinių sulfato, o Suvalkijoje - chlorido anomalijų,” - situaciją komentavo J. Arustienė.
Lietuvos šaltiniai ir versmės
Lietuvos geologijos tarnyba pernai užbaigė 5 metus trukusius žinomiausių Lietuvos šaltinių ir versmių tyrimus. Iš viso ištirti 242 šaltiniai – jų cheminė sudėtis, fizinės savybės, formavimosi sąlygos, surinktos tautosakos žinios.
Į požeminio vandens valstybinio monitoringo tinklą įtraukta virš 20 ištirtų šaltinių ir versmių.
Pastebima, kad ne visų šaltinių vandenį galima gerti. Štai, pavyzdžiui, vienas iš labiausiai Druskininkų kurorte lankomų šaltinių, esantis ant Nemuno kranto, vadinamasis „grožio šaltinis“. Tikima, kad jo vanduo atjaunina odą, suteikia grožio ir žvalumo. Tačiau specialistai įspėja, kad šio šaltinio vanduo itin sūrus ir jo gerti nepatartina. Vandeniu galima nusiprausti veidą, rankas ir kūną.
Būtina ištirti
Tuo tarpu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai primena, kad atėjus pavasariui ir tirpstant sniegui galimas paviršinės taršos patekimas į gruntinius vandenis per įvairius šulinio ar gręžinio nesandarumus. Tai gali neigiamai paveikti šachtinių šulinių ir gręžinių vandens kokybę.
Šulinio ar gręžinio vanduo gali būti užteršiamas tais teršalais, kurie yra vandens šaltinį supančioje teritorijoje, dažniausiai tai įvairūs mikroorganizmai, žmonių ar gyvūnų šlapime ar išmatose esantys azoto junginiai arba cheminės medžiagos, jeigu jos saugomos ar naudojamos gretimose teritorijose. Polaidžio vandenimis užterštas vanduo paprastai įgyja specifinį nemalonų kvapą, drumstumą, spalvą. Tokio vandens vartojimas kelia grėsmę susirgti mikroorganizmų sukeliamomis ligomis arba apsinuodyti.
„Polaidžio metu svarbu patikrinti ar šulinys ar gręžinys tinkamai uždengtas, ar nėra sienelėse atvirų angų, ar sienelėmis nevarva į vandens šaltinį patekęs paviršinis vanduo,“ – teigia NVSC Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Irena Taraškevičienė.
Jei tai atsitiko, būtina imtis priemonių, kad vandens šaltiniai būtų sandarūs, užterštą vandenį išsiurbti, leisti užsipildyti vandens šaltiniui neužterštu vandeniu, atlikti vandens tyrimus ir įsitikinti, kad vanduo saugus vartoti. Esant reikalui atlikti šulinio vandens dezinfekciją.
Nemokami tyrimai
Nitratais ir nitritais užterštas geriamasis vanduo yra labai pavojingas nėščiosioms ir kūdikiams.
„Šios cheminės medžiagos yra itin pavojingos dėl sukeliamo ūmaus poveikio kūdikiams iki 6 mėn. amžiaus. Ūmus apsinuodijimas nitritais ir nitratais jiems gali sukelti dusulį“, – pabrėžia I. Taraškevičienė.
I. Taraškevičienė pažymi, kad nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos, todėl gerti ir naudoti maisto gaminimui šulinio vandenį rekomenduojama tik patikrinus, ar jame nėra sveikatai pavojingų medžiagų.
NVSC primena, kad iš gydymo įstaigos, gavęs pranešimą apie nėščiąją ar kūdikį iki 6 mėn. amžiaus, kurių maistui naudojamas šachtinio šulinio vanduo, nurodytų asmenų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, organizuoja šachtinio šulinio vandens cheminį tyrimą. Minėtai asmenų grupei šis tyrimas atliekamas nemokamai. Kiti gyventojai, norintys išsitirti šulinio vandens kokybę, tai padaryti gali savo lėšomis, kreipdamiesi į laboratorijas, atliekančias vandens tyrimus. Rekomenduojama šulinio vandenį išsitirti kiekvieną pavasarį.
