Šia tema Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) surengė diskusiją pavadinimu „Dėl ko žmonės pyksta? Įtampų visuomenėje priežastys“. Filosofo A. Davidavičiaus teigimu, Lietuvoje kylanti protestų banga nukreipta prieš migrantus, naują lyčių etiką, vakcinas ir mokslą, netgi demokratijos institutus, reikalaujant valdžios pasitraukimo be aiškių priežasčių. R. Žiliukaitė papildė, kad mitinguotojų požiūriai taip pat nukreipti prieš tradicines partijas ir elitą.
Pyktį kursto suprastėjusi materialinė padėtis
Vilniaus universiteto (VU) sociologė Rūta Žiliukaitė atkreipė dėmesį, kad dar nėra atliktų sociologinių tyrimų apie dabartinius Lietuvos protestus ir jų dalyvius. Nors visuomenėje vykstančius procesus mokslininkai stebi, tikslaus atsakymo į klausimą „kodėl žmonės pyksta?“ niekas nežino ir galima kelti tik hipotezes.
Mokslų daktarė dalinosi pastebėjimais, kad pandemijos akivaizdoje sustiprėjo socialinė atskirtis, o tai vertė žmonės rodyti nepasitenkinimą mitinguose.
„Europos šalyse, <...> kai kalbama apie protestą, pabrėžiama, kad per karantiną dėl taikytų suvaržymo priemonių labai yra išaugusi marginalizacija. Atsiradusi jos didesnė įvairovė. Buriasi socialiniai judėjimai, <...> atsiranda jungtys tarp visiškai skirtingų grupių. Jos pradeda burtis“, – diskusijoje sakė ji.
R. Žiliukaitė nurodė, kad prie protestų organizavimo itin prisideda interneto terpė bei socialinė medija. „Atsiranda galimybės jungti protesto formas tam tikras onlainines, t. y. kas vyksta socialiniuose tinkluose, virtualiuose erdvėse, tiek tada judėti į fizines erdves“, – paaiškino ji.
Kaip viena galimų viešo nepasitenkinimo priežasčių R. Žiliukaitė įvardijo menkesnę gyventojų materialinę gerovę. Pasak jos, apie trečdalio Lietuvos gyventojų ekonominė padėtis per karantiną prastėjo. Tuo tarpu socialinė nelygybė ir turtinė diferenciacija per pandemiją augo.
Maždaug dešimtadaliui Lietuvos žmonių trūksta pinigų maistui. Būtent tapatinimasis su bendruomene, patekusia į skurdo gniaužtus, tokios bendruomenės atradimas ir kolektyvinė emocija vaidina svarbų vaidmenį, svarstė sociologė.
„Mobilizacija vyksta daugiau per regionus“, – sakė ji.
Sociologė R. Žiliukaitė atkreipė dėmesį, kad visuomenės pyktį gali kelti ir šešėlinės ekonomikos būklė, kuri keitėsi per karantiną.
„Nepamirškime bendro konteksto matyti – čia yra ne tik santykinis skurdas. <...> Mes turėtume matyti ir visą ekonominę sistemą. Ką reiškia visas karantinas ir ką reiškia valstybės kompensavimas? Kaip ir kas vyko su šešėline ekonomika? Kai mes matome visą bendrą Lietuvos ekonominį kontekstą, mes negalime susieti tik su tuo, kad kai kurie ekonominės veiklos sektoriai užsidarė. Iš tiesų mes kalbame ir apie poveikį, kuris yra tiesiogiai netgi neapčiuopiamas ir nepamatuojamas. Kaip galėjo susitraukti ir sumažėti žmonių pajamos, kurias jie gaudavo vokeliuose, kurios būdavo neapmokestinamos, paremtos individualiais susitarimais?“– vardijo ekspertė.
Socialinė neteisybė skatina burtis į mitingus
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) filosofas Viktoras Bachmetjevas akcentavo, kad visuomenės pyktį gali lemti socialiniai reiškiniai.
„Yra gilus struktūrinis socialinis neteisingumas Lietuvoje, kurio žmonės nemoka artikuliuoti, bet gerai jaučia. Iš esmės <...> mes visi žinome, kad Lietuvoje taisyklės nevienodos“, – sakė V. Bachmetjevas.
Jo teigimu, duomenys rodo, kad struktūrinė nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje.
Taip pat pandemija išryškino ilgalaikį konfliktą, kilusį tarp verslo, valdžios ir piliečių.
„Ar valstybė yra vieta, kur žmonės gyvena, ar vieta, kur žmonės dirba? Per pandemiją labai aiškiai pasirodė, kad valdžia įsivaizduoja, kad visgi valstybė yra vieta, kur žmonės dirba. Dėl ko mums sakoma, kad turime greičiau pasiskiepyti? Kad žmonės galėtų vėl pradėti dirbti, kad ekonominę veiklą vykdytų. Mes iš esmės gyvename darbo kolonijoje“, – svarstė filosofas.
Toks įsivyravęs kapitalistinis požiūris ir sukėlė dalies gyventojų pasipriešinimą dėl skiepų nuo COVID-19, sakė filosofas.
„Kai žmogui transliuojama, kad tu esi tiesiog darbininkas, tas požiūris Lietuvoje propaguojamas 30 metų, iš to išplaukia, kad toje darbo kolonijoje kiekvienas yra už save. <...> Ir staiga verslas pradėjo kalbėti apie solidarumą: „Visi solidariai pasiskiepykime, kad verslas vėl galėtų veikti.“ Šioks toks kognityvinis disonansas nutinka: tai mes turime būti solidarūs, ar kiekvienas už save?“ – įžvalgomis dalijosi jis.
„Žmonės jaučia, kad jie pandemijoje yra tik funkcija. Jiems reikia pasiskiepyti, ne dėl to, kad būtų sveiki, o kad bandos imunitetą sukurtų ir kad verslas galėtų vėl sėkmingai funkcionuoti“, – apibendrino V. Bachmetjevas.
Ryškios kolektyvinės emocijos: baimė, gėda, pasibjaurėjimas
Tuo tarpu kitas VDU filosofas Algirdas Davidavičius sakė, kad kilęs visuomenės pyktis nėra labai intensyvus. Jis pažėrė pavyzdžių, kad kitose valstybėse piliečių nepasitenkinimas prasiveržia su ganėtinai stipresne jėga.
„Pas mus masinio protesto apskritai nėra buvę, ir tai, ką mes matome dabar – „Šeimų maršo“ atvejį prie Seimo – tai iš dalies labai minkštai pakartoja tokį „pusiau protestą“, kuris buvo 2008 metais. Pora sudužusių langų arba atneštos kartuvės <...> jos dar palyginus yra labai švelnu. Čia tikrai ne Kapitolijaus šturmas JAV“, – įvykius lygino filosofas.
Filosofas pažymėjo, kad Lietuvoje akivaizdžiai vyrauja socialinė nelygybė. Jo teigimu, sistemos pralaimėtojai patiria tokius išgyvenimus: mato, kad nesvarbu, ką darys, jų gyvenimas nepagerėja ir nepagerės.
„Apie trečdalis Lietuvos gyvena tokiomis ilgalaikio skurdo perspektyvų sąlygomis. Santykinio skurdo, palyginus su kitomis klasėmis. Manau, kad ta grupė žmonių, kurie dažniausiai gyvena ne miesto teritorijoje, stokoja aukštojo arba labai specialaus, patrauklaus išsilavinimo arba specifinės darbo patirties, yra darbo rinkos pralaimėtojai, turi menkesnes pajamas. Jie dažniausiai ir pateka į šitą dešiniojo, dažnai antidemokratinio <...> protesto politiką, kokią mes matome dabar gatvėse“, – įžvalgas pateikė A. Davidavičius.
Taip pat A. Davidavičius pastebėjo, kad įtaką protestams gali daryti ir istoriškai įsišaknijusios kolektyvinės emocijos: baimė, gėda, nepasitikėjimas.
„Yra tam tikras Lietuvos istorinis-kultūrinis veiksnys, kuris veikia Lietuvos jauną, tik pradedančią skleistis demokratinę kultūrą <...> – baimės politika. Reaguojama į pokyčius ir į pralaimėjimą, praradimus ne tiek pykčiu, bet baime ir pasibjaurėjimu“, – teigė jis.
Filosofas apibūdino, kas sudaro protestų varomąją jėgą: „Matome tuose protestuose ne tiek įsiūtį, bet pasibjaurėjimą, socialinį pavydą. Sakoma: „Jūs gyvenate geriau, jūs esate pertekę, jūs gyvenate geriau negu jums priklauso.“ <...> Kodėl Lietuvoje yra tiek daug pasibjaurėjimo savimi ir kitais, tiek daug nepasitikėjimo? <...> Gėdinimas kaip bjaurėjimasis ir bandymas kitus priversti bjaurėtis, yra bet kokį Lietuvos protestą apibrėžiantis veiksnys.“
Visą diskusiją galite pamatyti čia:
