Kitų metų nacionaliniame biudžete bei valstybinio socialinio draudimo fondo (Sodros) biudžete aiškiai atsispindintis deficitas bei nuo Nepriklausomybės atkūrimo praktiškai nepakitęs bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis ekonomikos analitikus verčia pripažinti, jog racionalių sprendimų tiek politinėje arenoje, tiek fiskaliniame sektoriuje trūkumas bei aiškios ateities strategijos neegzistavimas gramzdina tiek šalies ekonominį sektorių, tiek ir pačią valstybę.
Trečiadienį naujienų agentūros ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Kaip mes gyvensime 2011–aisiais?“ apsilankę ekonomikos specialistai vieningai sutarė, jog šaliai labiausiai trūksta viešų diskusijų, per kurias visuomenė turėtų galimybę įsiklausyti ne vien į viešojo sektoriaus nuolat deklaruojamą šviesesnės ateities viziją, kuri iš tiesų yra labai miglota, o į nepriklausomų rinkos bei ekonomikos ekspertų poziciją, galinčią pateikti kur kas labiau realybę atitinkančius duomenis bei padėti drauge ieškoti racionalių sprendimų.
Ekonomistas prof. Povilas Gylys pažymėjo, jog visuomenei paprasčiausiai nėra pateikiami faktai, leidžiantys suprasti realią Lietuvos ekonomikos situaciją: 1989 m. Lietuvoje buvęs BVP lygis vėl buvo pasiektas tik 2004 m., o šalį sukrėtus ekonominei krizei, 2009 m. BVP dar kartą krito iki 1989 m. lygio, taigi per dvidešimtmetį šalies ekonominis sektorius praktiškai nepasislinko į priekį.
„Lietuvoje pinigų politikos nevykdom, fiskalinės politikos nevykdom. Finansų ministerija pas mus užsiima sąskaityba, tai tėra didelis kasininkas, o štai ponas Šarkinas žiūrėjo, kaip mes eurais pūtėm nekilnojamojo turo burbulą. Jis juk atsakingas už pinigų politiką. Blogai yra ne tai, kad tai įvyko, bet blogai, kad mes apie tai nekalbam. Mes nesuvokiam, kur gyvenam, neatliekam atitinkamos diagnozės, taigi negalime paskirti adekvataus gydymo, o mąstome, kad išgysime savaime“, – aiškino P. Gylys.
Ekonomikos analitikas taip pat pažymi, jog net praktiškai įgyvendinant pačius neracionaliausius sprendimus anksčiau ar vėliau atnešančius didžiulę žalą valstybei, Lietuvoje niekada neatsiranda tų, kurie prisiimtų už tai atsakomybę ir būtų ieškomi atitinkami sprendimai.
„Daugybę metų Lietuvoje neteisybė kaupiasi, o mes praktiškai einam regreso keliu. Pagal kai kuriuos parametrus mes grįžtam į XIX amžių: jeigu žmonės dirba 6 dienas per savaitę po 10–12 valandų, tai juk caro laikais, 1911 metais, nebuvo galima dirbti daugiau kaip 11 valandų. Laisvo laiko nebelieka, vaikų auginimui nei pinigų, nei laisvo laiko nėra, santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų daugelyje sektorių yra prasti“, – tikino P. Gylys.
Sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka pritarė P. Gylio pozicijai, kad Lietuva per nepriklausomybės dvidešimtmetį nesugebėjo pasistūmėti į priekį ir atkreipė dėmesį, jog socialinis visuomenės susiskaldymas, atskirtis tarp skurstančių ir turtingųjų išlieka labai didelė.
„Į pasakymą, kad mes nejudam iš vietos, kritikai atsakytų: nueikit į parduotuves, juk iki tol rūkytų dešrų nebuvo, o dabar gal 30–50 rūšių. Tačiau reikia turėti galvoje, kad jeigu nėra padidėjęs BVP, tai nelygybė yra labai didelė, o tai rodo, kad daliai žmonių nesvarbu, kad asortimentas yra didžiulis. Reikia atsižvelgti į tai, kad jų piniginėse nėra pakankamai pinigų. (...) Man yra labai pikta, kad grįžtame atgal prie sovietmečio. Tuo metu ekonominė politika buvo ideologizuota, ji yra ideologizuota ir dabar, tik dabar ideologijos yra pasirinktos kitokios. Ir tada, ir dabar nėra racionalumo ekonominėje politikoje, ir šie pavyzdžiai tai byloja“, – teigia R. Lazutka.
Prof. R. Lazutka pažymėjo, jog ateityje ekonominei politikai yra tiesiog būtinas žymiai efektyvesnis demokratinis valdymas, kad išrenkamos ir į koalicijas besiburiančios partijos žinotų, ką daryti bei viešintų savo ketinimus, nes artimiausiu metu, nesikeičiant politinei krypčiai, jokių ženklesnių permainų šalies socialiniame ir ekonominiame gyvenime negalės būti.
„Kitąmet ekonomika, BVP augimas atsigaus, bet poveikio dirbančių žmonių pajamoms, užimtumui, beveik nebus. Nedarbas mažės emigracijos sąskaita. Kadangi mokesčiai surenkami nuo darbo užmokesčio, o iš jo ir PVM, ir akcizai, tai valstybės biudžeto įplaukos taip pat beveik nepasikeis. Tai reiškia, kad dar keletą metų bus sunki, panaši į dabartinę, situacija. Optimizmo bus daugiau, kadangi nebus to nerimo ir baimės, kad tęsis smukimas. Galim tikėtis, kad žmonės šiek tiek daugiau vartos, kad indėliai nebus tiek paniškai kaupiami, kad kaip pastaruoju metu būdavo. Tačiau didelių teigiamų pokyčių greit nesulauksim“, – kitų metų ekonominę situaciją prognozavo R. Lazutka.
Signataras Rolandas Paulauskas tikino, jog jau ilgą laikotarpį Vakarų Europoje egzistuojantis įprotis nuolat skolintis ir gyventi skolon, tokiu būdu nusikratant didesnės politinės ir ekonominės atsakomybės, puikiai prigijo Lietuvoje.
„Štai mums sako, kad kitąmet biudžeto deficitas sieks 6 proc. nuo BVP, tačiau žinant, kad BVP rodiklis yra pakankamai virtualus bei atsižvelgiant į tai, kaip kokia valstybė jį skaičiuoja, aš siūlau į deficitą pažiūrėti kiek kitaip, būtent kiek deficitas sudaro nuo biudžeto. Taigi tuo atveju jau gaunasi ne 6 proc., o 20 proc.. Penktadalį pinigų mes vartojam ne pagal kišenę. Kyla klausimas, kiek mes dar galėsim taip gyvent. Vakarų Europa jau priėjo liepto galą, o mes santykinai pasiskolinę ir toliau galim judėt ta pačia kryptim. Savo ateitį galim matyti pasižiūrėję į graikų, airių pavyzdžius. Bet mes ir toliau einam tuo pačiu keliu. Štai 2008 m. mūsų skola buvo 17 mlrd. litų, o 2011 m. jau prognozuojama 41 mlrd. litų“, – aiškino R. Paulauskas.
Prognozuodamas kitų metų ekonominę šalies situaciją, signataras teigė, jog jau metų pradžioje atsiras dar didesnių problemų, susijusių su emigracija, o tuo tarpu Lietuvoje jis sakė pasigendąs 24 mlrd. litų siekiančio sukauptų Lietuvos žmonių indėlių apsaugos garanto, apie kurį nėra net diskutuojama.
„Emigracijos problemos pasireikš tuo, kad vokiečiai ne tik kad atidarys rinką, bet jie jau ruošia taisykles, kad būtų priimami tik jiems reikalingi kvalifikuoti specialistai Taigi jie nugręš visą tą grietinėlę, kuri dar liko. O štai Lietuvoje per dvidešimt metų žmonėms visokie “sekundžių„ bankai ir kiti nubraukė jų sukauptus pinigus. Ir niekas nešneka, kaip išsaugoti tą sukauptą kapitalą, nors apie tai turėtų būti šnekama visą laiką“, – teigė R. Paulauskas.
Seimo opozicinės darbo partijos narys Kęstutis Daukšys teigė, jog Lietuvai labiausiai trūksta aiškaus ir įvertinto intereso dėl pramonės, socialinės ir ekonominės politikos, kurio paprasčiausiai nėra, nes jeigu tokia strategija egzistuotų, tai ją žinotų žmonės, ir ji būtų anksčiau ar vėliau įgyvendinta.
„Mes dabar sakom, kad būsim paslaugų ekonomika. Tai kokia Lietuva iš tikrųjų bus? Ar ji bus pramoninė valstybė ir mes sugebėsim atkurti bent du trečdalius pramonės, kuri buvo tarybiniais laikais, nes gamybinis poreikis ir darbo jėgos poreikis yra, ar bandysim siūlyti paslaugas? Tačiau reikia galvoti konkrečiai, kokias paslaugas mes vystysim ir kaip mes jomis nustebinsim Europą. Juk turim kažkur specializuotis ir būti pranašesni už kitus. Privalom remti būtent tas šakas, kurios mums yra iš tikrųjų svarbios“, – aiškino K. Daukšys.
