Rūta Vainienė
Gerų naujienų ištroškusiai Europai centrinio banko pirmininkas Mario Draghi mestelėjo žinią – euro zonoje „atsirado galimos stabilizacijos požymių ir nuo antrojo šių metų pusmečio prognozuojamas laipsniškas atsigavimas“. Tiesa, čia pat suskubo vardyti išlygas, kad Europos konkurencingumas gali būti atkurtas tik tuo atveju, jei bus vykdomos užsibrėžtos biudžeto ir kitos struktūrinės reformos. Štai čia Europos centrinio banko vadovas yra visiškai teisus. Bėda ta, kad šalys labai nenoriai imasi taupyti, o lėšoms imlias sveikatos ir socialinio draudimo sistemas reformuoti apskritai vengia.
Kaip valdžias priversti vykdyti reformas, galvą laužo ne vien Europos centrinis bankas. Tik štai centrinis bankas turi svertų, galinčių procesus išjudinti iš mirties taško. Centrinis bankas turi pinigų emisijos teisę, jis gali gaminti pinigus, juos skolinti arba tiesiog duoti, šią primityvią operaciją pavadindamas tai kokiu nors įmantriu terminu. Panašu, kad užuot užsukęs pigių pinigų čiaupus, kurie ir įklampino mus į pasaulinę krizę, centrinis bankas ketina juos dar labiau paleisti. Palūkanų normos jau nebėra kur mažinti, tad genialieji pinigų gamintojai sugalvojo, kad dabar pirks reformas.
Europos centrinis bankas siūlo išpirkti į bėdą patekusių šalių obligacijas mainais už tų valstybių įsipareigojimą vykdyti numatytas reformas ir laikytis finansinių sąlygų. Gal toks saldainis paskatins valdžias reformuotis, o tada, kaip teigė banko pirmininkas, ir ekonomikos atsigavimas – garantuotas. Planą būtų galima laikyti kone genialiu, jei tokios iš oro trauktų pinigų dalybos neturėtų pasekmių, pražūtingų ekonomikai. Kas nutinka, kai centrinis bankas nesvarbu kokiu būdu į rinką įšvirkščia naujų pinigų?
Ogi prasideda visa virtinė klaidų, kurias padaro žmonės, įmonės, bankai, valdžios. Regimybė, kad pinigų yra ir jie pigūs paskatina vykdyti projektus, kurie normaliomis sąlygomis neatsipirktų. Dėl pinigų emisijos žemėje nieko nepadaugėjo -–nei darbo išteklių, nei žaliavų, nei santaupų. Padaugėjo tik pinigų. Čia ir vadovėlių skaityti nereikia, kad suprastum, kuo visa tai baigsis. Kainų kilimu, santaupų nuvertėjimu, per dideliu įsiskolinimu, gausa bankrotų, vartojimo kritimu - visa tai jau patyrėme ir vadinome krize. Atrodytų, krizės anatomija jau turėtų būti iki gyvo kaulo pažįstama. Keista, kad dėl jos vis dar dažnai kaltinami bankai ar verslininkų godumas.
Ekonomikoje neveikia principas „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“. Pigūs pinigai sargdina ekonomiką, o papildomi pigūs pinigai ją sargdins dar labiau. Net jei už šiuos pinigus bus perkamos reformos, neigiamos tokios emisijos pasekmės neleis džiaugtis tikru ekonomikos atsigavimu. Net jei statistika fiksuos ekonomikos augimą, tai bus iliuzinis, butaforinis augimas. Geroji žinia ta, kad stiprių pinigų genas vis dar gyvas Vokietijos centriniame banke. Gal pavyks atsispirti Europos centrinio banko „planui – chuliganui“, ir ekonomikos augimą kurti be tokio klastingo reformų „pirkinio“. Mums Lietuvoje taip pat verta augimą kurti reformomis, nesižvalgant pigių pinigų toje pačioje Europoje.
