Lietuvos vadovai nevengia pasigirti tuo, kaip Lietuvą giria užsienio partneriai Europos Sąjungoje ir NATO, tačiau įsiplieskę vieši ginčai dėl misijos Irake apnuogino kai kurias silpnąsias šalies gynybos politikos puses.
Parlamentaras, konservatorius Egidijus Vareikis teigia, jog tai ne vienintelė problema, ir mato daug daugiau sisteminių problemų. Be to – kitąmet baigia galioti partijų susitarimas dėl gynybos poreikių finansavimo. Apie tai su E. Vareikiu kalbasi “Balsas.lt” spec. korespondentas Tomas Čyvas.
- Taigi – apie Lietuvos saugumo politiką. Kalbėdamas konferencijoje, skirtoje Lisabonos sutartyje aptariamiems Europos saugumo aspektams, sakėte, kad padėtis jums pasirodė blogesnė nei anksčiau manėte. Gal konkrečiau?
- Gynybos ir saugumo politikoje spragų yra daug ir tai man kelia nerimą. Tiesiog niekas Lietuvoje negali įvardinti saugumo prioritetų. Dažniausiai tiesiog standartiškai atkartojama tai, ką sako NATO ar Briuselis. Visą laiką giriamės, kad visur dalyvaujame, tačiau tas dalyvavimas yra minimalus ir formalus. Prisidedame, nes neprisidėti nepatogu, bet aiškiai jaučiasi, kad iš esmės visa tai “mūsų nedomina”. Dar daugiau – vis daugiau politikų ima kalbėti, kad esą nereikia mums nei Irako, nei Afganistano, nei Kosovo – koks, girdi, mūsų reikalas? Nusistatymas toks – esame NATO nariai, tai kam mums ta politika ir kam tuo viskuo rūpintis? Patys, neva, vis tiek nieko negalime. Matau pasyvumą ir plaukimą pasroviui.
- Bet juk šalies vadovai nuolat pabrėžia, kad Lietuvą partneriai giria už jos dalyvavimą misijose ir net nurodo kaip pavyzdį. Negi tai yra tuščia savigyra?
- Ne, aš taip nesakau. Mūsų indėlis svarus ir mus giria tikrai. Lietuvos vėliava gražiai atrodo Afganistano provincijų atkūrimo žemėlapyje šalia didžiųjų šalių. Tačiau šalies viduje yra kuriama nihilistinė atmosfera, bandoma nuteikti visuomenę, kad viso to mums nereikia. Tai kelia nerimą.
- O kaip čia pasitarnavo vieši krašto apsaugos, užsienio reikalų ministrų, premjero ir prezidento aiškinimaisi dėl misijos Irake pratęsimo?
- Manau, kad šie aiškinimaisi ne tik blogina šalies įvaizdį. Tai atspindi plintančią nuostatą menkinti gynybos politikos, kariuomenės reikšmę, karininkų prestižą.
- O kaip su tais garsiaisiais dviem procentais nuo BVP, kurie turėjo būti skiriami gynybai? Kažkada taip buvo ginčijamasi dėl numatomo išlaidavimo. Dabar šis partijų susitarimas eina į pabaigą, o niekada realiai įvykdytas taip ir nebuvo.
- Niekada nebuvo įvykdytas ir tai politikų kaltė. Kai verkiama dėl tų dviejų procentų, kažkodėl pamirštama pasidomėti, kaip panaudojami visi likusieji. Nuostatos nebuvo laikomasi, buvo manipuliuojama skaičiais, po gynybos išlaidomis pakišant kokio nors karo muziejaus išlaikymą ar memorialo statybą.
Visuomenei nesakoma, kad tai investicija į šalies tvarkingumą ir tuo pačiu į ekonominę gerovę, nes ekonomiškai irgi gali augti tik tvarkinga šalis. Kartoju – diegiama nuostata, kad mums to esą nereikia.
- Minėjote, kad kariškio profesija nėra prestižinė. Ką manote apie vykdomą profesionalizaciją ir apie tai, kad profesionalui esą pakanka ir dešimties klasių išsilavinimo?
Manau, kad vienokią ar kitokią karinės prievolės formą mums reikia išsaugoti. Nebūtinai šauktinius, tačiau bent jau kažkokius visuotinius apmokymus, kurie vis tiek kažkaip susietų piliečius su Tėvynės gynimu. Profesionalas yra samdinys, kuriam šiandien moka daugiau čia, rytoj ten. Gali jam pasirodyti ir taip, kad ginti šalį neapsimoka. Patriotas gins savo šalį visada.
- Gal yra skirtumas – profesionali kariuomenė JAV, kurios siekia niekada nekariauti savo teritorijoje, ir Lietuvos, kur sąlygos kitokios?
Skirtumai yra ir čia galima svarstyti be galo. Svarbiausia nepakeisti karių vien tik apie savo algą galvojančiais valstybės tarnautojais.
- Ką tik konferencijoje svarstėte su Lisabonos sutartimi susijusius saugumo aspektus. Kas čia naujo?
Man atrodo, kad Lisabonos sutartis nieko naujo čia neįneša. Tikėjausi iš jos žymiai daugiau. Tiesiog pasakoma, kad galima bendradarbiauti ir paliekama laisvė elgtis lanksčiai bei pagal aplinkybes. Veikti lyg ir galima daug ką, tačiau tam reikia noro kažką veikti.
